Ant stogų augo žolė, o sienos buvo iš velėnos: kaip islandai tokiuose namuose išgyvendavo žiemą?

Žole apaugę stogai ir storos žemių sienos Islandijoje šimtmečius buvo įprasto būsto dalis. Taip statėsi ne tik neturtingi ūkininkai – iš velėnos kilo ir bažnyčios, ir pasiturinčių žmonių sodybos. Šios konstrukcijos padėjo apsisaugoti nuo šalčio, tačiau gyvenimas jose turėjo savo kainą: drėgmę, ankštumą ir nuolatinius remonto darbus.

Iš toliau tokia sodyba primena nedidelių žalių kalvelių eilę. Priėjus arčiau pasimato mediniai pastatų galai, langai ir durys, už kurių slepiasi tarpusavyje sujungtos patalpos. Tai ne po žeme iškastos duobės, o savita statybos sistema: medinis karkasas, akmuo ir storas velėnos apvalkalas, dengiantis sienas bei stogą.

Šios Islandijos architektūros tradicijos ištakos siekia IX amžių, kai saloje kūrėsi pirmieji naujakuriai. Per ilgą laiką keitėsi pastatų išdėstymas ir gyventojų poreikiai, tačiau pagrindinės medžiagos išliko tos pačios. Žemė su tankiai susipynusiomis augalų šaknimis tapo statybine žaliava, kurią buvo galima gauti netoli namų.

Medieną taupė, o namų sienas susipjaudavo pelkėje

Statyboms tinkama mediena Islandijoje buvo vertinga. Namams naudoti tiek jūros į krantą atplukdyti kamienai, tiek prekybos keliu atgabenti rąstai. Medienos reikėjo karkasui, o turtingesniuose būstuose – ir vidaus apdailai bei grindims. Glaumbæro sodyboje importuota ir jūros atnešta mediena naudota būtent konstrukcijoms bei patalpų apkalimui.

Velėna nebuvo tiesiog bet kur pakastas žemės gabalas. Statytojai ieškojo medžiagos, kurią laikytų tvirtas pelkinių augalų šaknynas. Skagafjörðuro istorijos muziejaus leidinyje aiškinama, kad tankiai susipynusios šaknys leisdavo išpjauti vientisas juostas ar iškasti blokelius. Išdžiūvusi tokia medžiaga gerai saugojo nuo šalčio – ji naudota net medinių namų apšiltinimui XX amžiuje.

Tačiau šviežiai iškastos velėnos negalėjai iš karto sukrauti į sieną. Per šlapia medžiaga džiūdama traukėsi, todėl konstrukcija galėjo pasvirti ar pradėti irti. Prieš statybą ją reikėdavo padžiovinti bent dvi savaites, kartu neleidžiant pernelyg sukietėti.

„Eglutės“ raštas sienoje buvo daugiau nei puošmena

Glaumbæro pastatuose galima pamatyti įstrižai suguldytus velėnos blokelius, sudarančius „eglutės“ raštą. Tarp jų sluoksnių klotos ilgos velėnos juostos. Akmuo naudotas pirmiausia sienų apačioje, siekiant sumažinti drėgmės poveikį, o aukščiau vyravo velėna – apylinkėse trūko statyboms tinkamų akmenų.

Ilgos juostos padėjo surišti konstrukciją. Jos klotos išilgai arba skersai tarp blokelių eilių, todėl atskiros sienos dalys laikėsi kartu. Stogams taip pat naudoti persidengiantys velėnos sluoksniai. Statytojui reikėjo išmanyti ne vien pjovimą, bet ir tai, kaip medžiaga elgsis džiūdama bei veikiama oro.

Pastatų išvaizda priklausė nuo vietos išteklių, todėl visi velėniniai namai nebuvo vienodi. Vienur daugiau naudota akmens, kitur – velėnos. Skyrėsi ir gyvenimo sąlygos: pasiturinčiuose būstuose buvo daugiau medinių sienų apkalų ir grindų, kuklesniuose likdavo atvira velėna bei plūkta žemė. Mediena namo viduje rodė ne tik statybos pasirinkimą, bet ir šeimininkų galimybes.

Viduje galėjo būti gerokai šilčiau nei lauke, tačiau ne kaip šiuolaikiniame bute

Žurnale „The Journal of Architecture“ paskelbtame tyrime mokslininkai palygino Islandijos Keldur sodybos ir Norvegijos Meldal medinio būsto šilumines sąlygas. Kompiuteriniu modeliavimu vertintas pastatų veikimas be papildomo šildymo, o atskirai nagrinėta židinio sukuriama šiluma.

Senosios Keldur gyvenamosios patalpos modelyje žiemos temperatūros minimumas siekė apie +2 °C, o vidutinė žiemos operatyvinė temperatūra – apie +6,8 °C. Šis rodiklis apima ir oro, ir aplinkinių paviršių spinduliuojamos šilumos poveikį. Vidaus oras žiemą galėjo būti iki devynių laipsnių šiltesnis už lauko orą.

Tai nėra įrodymas, kad visuose Islandijos velėniniuose namuose niekada neužšaldavo. Skaičiai gauti konkretaus pastato modeliui, taikant pasirinktas konstrukcijų ir klimato prielaidas. Tyrėjai pabrėžė, kad istorinių pastatų modelius dar reikėtų tikslinti matavimais.

Storos žemės ir akmens sienos švelnino temperatūros svyravimus dėl savo šiluminės masės. Jos lėčiau keitė temperatūrą ir padėjo apsaugoti vidų nuo staigių lauko oro pokyčių. Vis dėlto keliais laipsniais aukštesnė temperatūra dar nereiškė patogaus gyvenimo: kūrenant židinį šilčiausia zona susidarydavo netoli ugnies, o tolstant nuo jos sąlygos keisdavosi.

Gyvenimas telkėsi vienoje patalpoje, o namus reikėjo nuolat atnaujinti

Glaumbæro sodybą sudaro trylika sujungtų pastatų. Virtuvė, maisto saugojimo vietos, sandėliai ir kitos patalpos turėjo atskiras paskirtis, o gyvenamosios dalies širdis buvo baðstofa. Čia žmonės dirbdavo rankdarbius, ilsėdavosi ir miegodavo, todėl didelė kasdienio gyvenimo dalis tilpdavo vienoje bendroje erdvėje.

Tokios bendros darbo ir miegojimo patalpos dažnai įrengtos toliau nuo įėjimo ir aukščiau už kitas sodybos dalis, kad būtų lengviau išlaikyti šilumą. Tačiau pati velėna nebuvo amžina: suyrantis šaknynas silpnino sienas. Pietinėje Islandijos dalyje, kur dažniau kaitaliojosi šalnos ir atlydžiai, jas galėjo tekti perstatyti kas 20–25 metus, šiaurėje jos išsilaikydavo ir 50–70 metų. Akmenys bei mediena paprastai būdavo panaudojami dar kartą.

Todėl tūkstantmetė sodybos istorija nereiškia tūkstantį metų neremontuotų sienų. Dabartinės Glaumbæro dalys statytos nuo XVIII amžiaus vidurio iki 1879 metų. Paskutiniai gyventojai iš jos išsikraustė 1947-aisiais, o 1952 metais čia atidaryta muziejaus ekspozicija.

Šių namų ilgaamžiškumas slypėjo ir gebėjime juos taisyti: pakeisti nusidėvėjusią dalį, išsaugoti tinkamas medžiagas ir toliau gyventi likusioje sodyboje. Žalias stogas šiandien traukia akį, tačiau anuomet tai buvo kasdienio išgyvenimo ir nuolatinio darbo dalis.