Ar vaikas turi lankyti būrelį, kurio pats nebenori, jei tėvai jau daug investavo?

Rugsėjį vėl prasideda tas pats pokalbis prie virtuvės stalo: tvarkaraštyje stovi plaukimas, šokiai ar robotika, o vaikas pareiškia, kad nebeis. Tėvai jau nupirko aprangą, sumokėjo už pirmą mėnesį, derino pavežėjimą po darbo. Vieniems atrodo, kad dabar nusileisti būtų pamoka, jog galima mesti vos pasidarius sunku. Kiti mato kitą problemą: vaikas į užsiėmimą eina susierzinęs ir po kelių mėnesių ima neapkęsti ne tik būrelio, bet ir paties bandymo ko nors išmokti.

Susitarimas nėra vien pinigų klausimas

Tėvų argumentas dažnai prasideda ne nuo išleistų eurų. Būrelis reiškia laiką, vietą šeimos savaitės plane ir pažadą bent kurį laiką pabandyti. Jei vaikas po dviejų treniruočių nori pasitraukti, nes nepavyko pratimas, reikėjo laukti savo eilės ar grupėje atsirado stipresnių vaikų, noras mesti nebūtinai rodo, kad veikla jam netinka. Kartais tai tiesiog pirmas susidūrimas su tuo, kad naujas įgūdis neatsiranda iš karto.

Šioje pusėje logiškas ir noras mokyti ištvermės. Muzikos pamokoje pirštai pradžioje skauda, sporte tenka kartoti tą patį judesį, dailėje ne kiekvienas piešinys pavyksta. Vaikui, kuris pripranta pasitraukti vos nepatogiai pasijutęs, gali būti sunkiau išbūti ir vėlesniuose įsipareigojimuose. Todėl kai kurios šeimos iš anksto susitaria: pasirinkta veikla lankoma bent iki pusmečio ar sezono pabaigos, nebent nutinka rimta priežastis.

Pinigai šį sprendimą tik paaštrina. Vienas būrelis dažnai kainuoja apie 25–80 eurų per mėnesį. Prie to prisideda sportinė apranga, instrumentų ar dailės priemonės, varžybų mokesčiai, kelionės. Tėvams apmaudu ne vien dėl jau išleistos sumos. Dažnai tai ir vakarai automobilyje, perskirstytas darbas, kitų vaikų planai. Kai vaikas sako „nenoriu“, suaugusieji gali išgirsti: „Jūsų pastangos man nesvarbios.“

Kai „nenoriu“ slepia daugiau nei tingėjimą

Kita pusė primena, kad vaikas nėra pasirašęs darbo sutarties sezonui. Jis gali išbandyti veiklą ir suprasti, kad ji ne jo. Būrelis, kurį pasirinko draugas, reklama ar tėvų prisiminimas apie savo vaikystę, nebūtinai taps vaiko pomėgiu. Priverstinis lankymas kartais išmoko ne atkaklumo, o patogesnio dalyko: tylėti apie tai, kas netinka, ir skaičiuoti dienas iki paskutinės treniruotės.

Skirtingi signalai reiškia skirtingus dalykus. Viena yra nenoras eiti, nes tą vakarą norisi žaisti telefone ar lauke. Kita – nuolatinis pilvo skausmas prieš treniruotę, baimė suklysti, konfliktas su treneriu, patyčios grupėje arba aplinka, kurioje vaikas jaučiasi nuolat žeminamas. Tokiais atvejais reikalavimas „ištverk iki gegužės“ gali būti per brangus, net jei abonementas jau apmokėtas.

Yra ir paprastesnė priežastis: vaikų interesai keičiasi. Pradinukas gali nuoširdžiai norėti krepšinio rugsėjį, o po kelių mėnesių atrasti teatrą ar programavimą. Jei kiekvienas pasirinkimas paverčiamas nepertraukiamu įsipareigojimu, jis gali nustoti bandyti naujas veiklas iš baimės suklysti. Juk būreliai ir yra vieta išsiaiškinti, kas patinka, o ne vien įrodyti, kad pasirinkimas buvo teisingas nuo pirmos dienos.

Ar vaikas turi lankyti būrelį, kurio pats nebenori, jei tėvai jau daug investavo?Nuotrauka: Pixabay / ArminEP

Orientacinis skaičiavimas šeimai

Pavyzdys: tarkime, vaikas lanko sporto būrelį už 50 eurų per mėnesį nuo rugsėjo iki gegužės. Pradžiai nuperkama apranga, o į treniruotes reikia važiuoti automobiliu.

Jei vaikas pasitraukia po trijų mėnesių, šiame pavyzdyje šeima būtų išleidusi apie 285 eurus, jei apranga neperparduodama ir netinka kitai veiklai. Rezultatas smarkiai keičiasi pagal miesto atstumus, mokestį, tai, ar apranga bus naudojama vėliau, ir ar užsiėmimai apmokėti iš anksto.

Ne kiekvieną sprendimą reikia priimti tą patį vakarą

Praktikoje dažnai padeda ne ultimatumai, o konkretus terminas. Galima susitarti lankyti dar keturias ar šešias savaites, po jų ramiai įvertinti, kas pasikeitė. Taip atskiriamas pradinis nepatogumas nuo tikro netinkamumo. Taip pat verta pasikalbėti ne tik su vaiku, bet ir su vadovu: gal problema yra grupės lygis, laikas, per didelis krūvis ar nesuprasta užduotis. Kartais užtenka pakeisti grupę ar sumažinti treniruočių skaičių.

Tėvai pagrįstai gali tikėtis, kad pasirinkimas turės pasekmių ir kad vaikas nedings po pirmos nesėkmės. Tačiau jie teisūs ne visada, jei „investicija“ tampa vienintele priežastimi laikyti vaiką nemėgstamoje veikloje. Vaiko noras pasitraukti nusipelno rimto pokalbio, o ne automatinio leidimo ar automatinio draudimo. Atsakymas priklauso nuo to, kiek laiko veikla jau išbandyta, kas tiksliai joje sunku, ar yra saugumo problemų ir ar šeima buvo iš anksto susitarusi dėl bandomojo laikotarpio.

Kaip jūsų šeimoje sprendžiama, kada vaiką paskatinti dar pabandyti, o kada leisti ieškoti kito būrelio?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!