Ar visatoje esame ne vieni? Šimtai mokslininkų įvertino gyvybės tikimybę

Vėlyvą vakarą, kai už miesto užgęsta paskutiniai langai, dangus atrodo beveik per didelis žmogaus klausimams. Vienur ryškiau mirksi lėktuvas, kitur – palydovas, o tarp jų telkšo tamsa, kurioje sunku net suvokti atstumus. Tada ir kyla sena, bet vis dar nepatogi mintis: ar tikrai šiame neaprėpiamame plote esame vieninteliai, kurie žiūri aukštyn?

Šis klausimas nėra vien fantastinių filmų siužetas ar pokalbis prie laužo. Jį vis rimčiau narplioja mokslininkai, bandantys įvertinti, kiek sąlygų turi sutapti, kad negyvoje planetoje atsirastų gyvybė, o vėliau – būtybė, galinti užduoti tokį klausimą. Šimtai tyrėjų svarsto ne tai, ar kažkur jau rytoj nusileis nežinomas laivas, bet kiek tikėtina, kad gyvybė apskritai galėjo prasidėti ne vien Žemėje.

Atsakymas kol kas nėra nei tvirtas „taip“, nei ramus „ne“. Jis labiau primena šviesą tolimame lange: matai, kad kažkas ten yra, bet dar nežinai, kas tiksliai vyksta viduje.

Vien mūsų kiemas pasirodė daug didesnis, nei manėme

Ilgą laiką žmogus turėjo tik savo planetą ir saują artimiausių dangaus kūnų. Žemė atrodė ypatinga: joje yra skysto vandens, atmosfera, gana pastovi temperatūra, sudėtinga chemija ir milijardus metų nenutrūkstanti gyvybės istorija. Natūralu, kad toks derinys atrodė retas, gal net vienintelis.

Tačiau kuo daugiau sužinome apie kosmosą, tuo sunkiau laikytis minties, kad planeta prie žvaigždės yra savaime neįprastas dalykas. Kitų žvaigždžių sistemos nebėra vien teorinė prielaida, o aplink įvairias žvaigždes gali suktis planetos, kurių sąlygos bent iš dalies primena tas, kurias laikome palankiomis gyvybei. Vien šis faktas nekeičia žmogaus vietos visatoje, bet jis stipriai pakeičia klausimo mastą.

Mokslininkams svarbi ne viena stebuklinga detalė, o visa grandinė. Ar planeta turi tinkamų cheminių medžiagų? Ar joje pakankamai ilgai išlieka stabili aplinka? Ar yra energijos šaltinis, vandens ar kitos terpės sudėtingoms reakcijoms? Ir dar sunkesnis klausimas – jei sąlygos tinkamos, ar gyvybė atsiranda dažnai, ar tai buvo vienkartinis neįtikėtinai laimingas Žemės atsitiktinumas?

Būtent čia prasideda vertinimai, į kuriuos įsitraukia daug skirtingų sričių žmonių: astronomai, biologai, chemikai, planetų tyrėjai, statistikai. Jie mėgina sudėti tai, ką žinome, su tuo, ko dar nežinome. Toks darbas nėra būrimas iš kavos tirščių, bet ir ne lygtis, kuri pateikia vieną neklystantį skaičių.

Ar visatoje esame ne vieni? Šimtai mokslininkų įvertino gyvybės tikimybęNuotrauka: Pexels / Lucas Pezeta

Didžiausia problema – turime tik vieną gyvą pavyzdį

Kai žmogus nori suprasti, kodėl kambarinis augalas vysta, jis gali palyginti jį su kitu augalu: daugiau šviesos, mažiau vandens, kitokia žemė. Kalbant apie gyvybę visatoje, tokio palyginimo neturime. Žemė yra vienintelė vieta, kurioje ne tik žinome apie gyvybę, bet ir galime ją tyrinėti iš arti.

Todėl mokslininkų vertinimai neišvengiamai remiasi prielaidomis. Vieni svarsto, kad kai tik susidaro tinkamos sąlygos, paprasta gyvybė gali atsirasti gana lengvai. Kiti primena, jog tarp pirmųjų cheminių procesų ir ląstelės, tarp ląstelės ir sudėtingų organizmų, tarp organizmo ir technologinės civilizacijos gali būti daugybė labai retų žingsnių.

Čia svarbu nepainioti kelių skirtingų dalykų. Paprasti mikrobai po ledu, giliame vandenyne ar uolienų plyšiuose būtų gyvybė, tačiau jie dar nereiškia, kad kažkur egzistuoja civilizacija. O protinga, technologijas kurianti visuomenė turi ne tik atsirasti, bet ir pakankamai ilgai išlikti, kad jos pėdsakus būtų galima pastebėti per milžiniškus kosminius atstumus.

Žmogui, laukiančiam vieno aiškaus verdikto, toks atsargumas kartais gali atrodyti kaip išsisukinėjimas. Tačiau jis yra sąžiningas. Mokslas stiprus ne tada, kai garsiai žada atsakymą į viską, o tada, kai aiškiai nubrėžia ribą tarp to, ką jau galime pagrįsti, ir to, kas kol kas tėra protinga galimybė.

Kodėl šis klausimas rūpi net tiems, kurie nesidomi astronomija

Šeimai, kuri vakare sprendžia, kaip apmokėti sąskaitas, ar žmogui, po darbo stovinčiam kamštyje, tolimų planetų gyvybė gali atrodyti labai tolima tema. Vis dėlto šis klausimas paliečia kažką asmeniško: jis verčia iš naujo pamatuoti mūsų pačių pasaulį. Jei gyvybė reta, Žemė tampa dar brangesnė. Jei ji paplitusi, tada mūsų planeta vis tiek išlieka vieninteliai namai, kuriuos šiuo metu mokame saugoti.

Skirtingi žmonės į galimybę nebūti vieniems reaguoja nevienodai. Vienam tai suteikia vilties, kad žmonija nėra vieniša ir kad pažinimo dar laukia be galo daug. Kitam tokia mintis kelia nerimą, nes ji primena, kokie maži esame. O vaikui, pirmą kartą pamačiusiam žvaigždėtą dangų, dažnai užtenka paprastesnės išvados: visata yra daug įdomesnė už tai, ką spėjame pamatyti pro savo langą.

Šiame klausime yra ir labai žemiška pusė. Tyrimai apie planetas, atmosferas, vandenį ar gyvybei reikalingą chemiją moko geriau suprasti ir pačią Žemę. Bandydami atpažinti gyvybei palankų pasaulį kitur, mokomės greičiau pastebėti, kas trapu mūsų pačių aplinkoje.

Žmogus gali pasiduoti dviem kraštutinumams: patikėti kiekvienu neaiškiu šviesos tašku arba nuspręsti, kad be tiesioginio įrodymo neverta net svarstyti. Geresnė laikysena paprastesnė – likti smalsiam, bet nepatikliam. Skaityti apie atradimus, atskirti spėjimą nuo patvirtinto fakto ir nepaversti nežinomybės nei baime, nei pigiu sensacijos šaltiniu.

Ar visatoje esame ne vieni? Šimtų mokslininkų vertinimai rodo, kad klausimas yra rimtas ir vertas kantrybės, tačiau galutinio atsakymo dar neturime. Galbūt kada nors jį atneš silpnas ženklas iš tolimos atmosferos ar gyvybės pėdsakas mums artimesniame pasaulyje. O kol kas pats svarbiausias atradimas lieka šis: žiūrėdami į tolybes geriau suprantame, kokia nepaprastai reta, gyva ir saugotina yra žemė po mūsų kojomis.