Artėjant adventui klausiame: kodėl tikėjimas Dievu daugeliui tampa atrama sunkiais laikais
Kai vakarai ilgėja, o namuose ar mintyse kaupiasi neišspręsti rūpesčiai, tikėjimas Dievu daugeliui tampa atrama todėl, kad suteikia ne greitą atsakymą, bet prasmės, vilties ir nebuvimo vienam jausmą. Artėjantis adventas šį poreikį dažnai išryškina dar labiau: žmogus sustoja ir pamato, kiek daug ne viską gali sukontroliuoti.
Tikėjimas nepanaikina ligos, gedulo, finansinių sunkumų ar vienatvės. Tačiau jis gali padėti išbūti laiką, kai sprendimo dar nėra, o vidinių jėgų atrodo mažiau nei reikia.
Adventas primena, kad ne viską būtina išspręsti šiandien
Adventas krikščioniškoje tradicijoje yra laukimo metas. Ne skubaus rezultato, ne tobulo pasiruošimo šventėms, o laukimo – su tyla, malda, susikaupimu ir viltimi.
Žmogui, kuris kasdien sprendžia problemas, toks požiūris gali būti netikėtai palengvinantis. Kai nepavyksta pakeisti situacijos, lieka galimybė pakeisti santykį su ja: pripažinti baimę, paprašyti stiprybės ir leisti sau nežinoti visų atsakymų.
Prie advento vainiko uždegama žvakė savaime neišsprendžia rūpesčių. Vis dėlto tas paprastas vakaro ritualas gali tapti trumpa pauze, kai šeima bent kelioms minutėms atsitraukia nuo ekranų, darbų ir nuolatinio skubėjimo.
Viltis atsiranda ne iš pažado, kad bus lengva
Sunkiais laikais labiausiai vargina ne vien pati problema, bet ir jausmas, kad esi paliktas vienas su tuo, ko negali pakelti. Tikėjimas Dievu daugeliui reiškia įsitikinimą, kad kančia nėra nematoma ir kad žmogaus gyvenimas nėra vien sėkmių bei nesėkmių virtinė.
Malda neretai tampa būdu pasakyti tai, ko nepavyksta ištarti artimiesiems. Joje galima išsakyti pyktį, nusivylimą, dėkingumą ar baimę – nebandant atrodyti stipresniam, nei iš tiesų jautiesi.
Tai nereiškia, kad tikintis žmogus niekada neabejoja. Abejonė, klausimas „kodėl tai nutiko?“ ar net pyktis taip pat gali būti tikėjimo kelio dalis. Atrama dažnai slypi ne tobuloje ramybėje, o galimybėje su savo skausmu neslėptis.

Bendruomenė kartais padeda taip pat, kaip ir žodžiai
Tikėjimas daugeliui yra ne tik asmeninis ryšys su Dievu, bet ir žmonės šalia. Pamaldos, pokalbis su kunigu, parapijos veikla ar paprastas kaimyno aplankymas gali priminti, kad pagalbos prašyti nėra gėda.
Ypač tai jaučia vieniši senjorai, gedintys žmonės ar šeimos, išgyvenančios įtampą. Kartais didžiausia pagalba būna ne patarimas, o žmogus, kuris ramiai išklauso, atneša maisto, pasiūlo pavežti ar tiesiog prisimena paskambinti.
Kita vertus, tikėjimas neturėtų tapti priežastimi kentėti vienumoje, kai būtina reali pagalba. Susidūrus su smurtu, stipria emocine krize, priklausomybe, sveikatos ar finansiniais sunkumais, maldą verta derinti su konkrečiais veiksmais – kreipimusi į artimuosius, gydytojus, socialinius darbuotojus ar kitas atsakingas tarnybas.
Kaip advento laukimą paversti ramesniu laiku
Net ir žmogui, kuris į bažnyčią užsuka retai, adventas gali būti proga grąžinti į kasdienybę daugiau tylos ir dėmesio vienas kitam. Tam nereikia kurti idealių švenčių ar imtis sudėtingų pažadų.
- Skirkite kelias minutes vakarui be telefono ir triukšmo.
- Uždekite žvakę ne dekoracijai, o kaip ženklą trumpam sustojimui.
- Pasikalbėkite su artimuoju ne tik apie pirkinius ir darbus, bet ir apie tai, kaip jis laikosi.
- Jei tikėjimas jums artimas, perskaitykite trumpą advento tekstą, pasimelskite ar nueikite į pamaldas.
- Padarykite vieną konkretų gerą darbą žmogui, kuriam šiuo metu sunkiau.
Sunkiu metu tikėjimas dažnai netampa stebuklingu problemų sprendimu. Tačiau jis gali duoti tai, ko labiausiai trūksta laukiant geresnės dienos: prasmę, ryšį ir mažą, bet atkaklią viltį, kad per tamsą nereikia eiti vienam.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


