Europa dar prieš dešimtmetį kalbėjo apie proveržį, žaliąją revoliuciją ir strateginę nepriklausomybę. Buvo žadama, kad būtent čia gims naujos kartos baterijos, kurios išjudins elektromobilių rinką, energetiką ir visą pramonę. Tačiau šiandien skaičiai negailestingi: Kinija kontroliuoja apie 85 procentus pasaulinės akumuliatorių elementų rinkos, o Europa liko su ambicijomis, kurios taip ir nevirto realybe.
SEB ataskaita apie tvarų finansavimą aiškiai įvardija, kad baterijų gamyba yra vienas svarbiausių Europos energetinės nepriklausomybės ramsčių. Be savo baterijų Europa tampa priklausoma ne tik technologijų, bet ir geopolitinių sprendimų prasme. Tai suvokiama, apie tai kalbama, tačiau veiksmai iki šiol atsilieka nuo realybės.
Oficialus tikslas skamba įspūdingai: iki 2030 metų pagaminti 90 procentų visų baterijų, reikalingų Europai. Tačiau net jei šis planas būtų įgyvendintas be vėlavimų, skirtumas tarp Europos ir Kinijos išliktų milžiniškas. Prognozuojama, kad Kinijos gamybos pajėgumai tais pačiais metais pasieks net 4370 gigavatvalandžių, kai tuo tarpu visa Europa galėtų pasigirti vos apie 720 gigavatvalandžių. Tai ne konkurencija – tai skirtingos lygos.
Ši disproporcija neatsirado per naktį. Ji yra ilgų metų sprendimų, delsimo ir politinio neapsisprendimo rezultatas.
Didžiausia Europos viltis subyrėjo akyse
Simboliniu šio fiasko pavyzdžiu tapo „Northvolt“ bankrotas. 2015 metais įkurta bendrovė buvo pristatoma kaip europietiškas atsakas Kinijai, kaip būsimas žaliosios pramonės flagmanas. Vizija atrodė patraukli: tvari, europietiška baterijų vertės grandinė, kuri sugrąžins kontrolę į žemyno rankas. Politikų kalbos buvo pakilios, investuotojų susidomėjimas – didžiulis.
Tačiau žlugus „Northvolt“ tapo aišku, koks trapus buvo šis modelis. Tai nebuvo vienos įmonės nesėkmė – tai tapo visos Europos pramonės politikos diagnoze. Kai pasaulinė konkurencija aštrėja, o žaidimo taisyklės nuolat perrašomos, vien vizijų ir deklaracijų nepakanka.
Umeå universiteto ekonomikos istorikas Mattias Näsmanas atvirai pripažino: esant dabartiniam požiūriui į pramonės politiką, Europoje itin sunku kurti ilgalaikes, strategiškai svarbias pramonės įmones. Rizika paliekama privatiems investuotojams, o valstybė lieka nuošalyje – net tada, kai kalbama apie kritiškai svarbius sektorius.
Kol Europa diskutavo, Kinija veikė
Tais pačiais metais, kai buvo įkurta „Northvolt“, buvo pasirašytas Paryžiaus klimato susitarimas. Europa tuo metu kūrė strategijas, direktyvas ir ilgalaikes vizijas. Kinija pasirinko kitą kelią – agresyvią, nuoseklią pramonės strategiją „Pagaminta Kinijoje 2025“. Skirtumas tarp šių požiūrių šiandien matomas plika akimi.
Remiama valstybės investicijomis, Kinija sistemingai perėmė svarbiausias baterijų vertės grandinės dalis: žaliavų gavybą, perdirbimą ir elementų gamybą. Europa liko grandinės gale – priklausoma nuo importo, tiekimo trikdžių ir politinių sprendimų, priimamų už jos ribų. Tyrėjai šią situaciją apibūdina kaip beveik nepasivejamą atotrūkį.
Lundo universiteto ekonomikos docentas Fredrikas N. G. Anderssonas pabrėžia, kad problema nėra pinigų stoka. Didžiausia bėda – krypties nebuvimas. Pramonei siunčiami prieštaringi signalai: iš vienos pusės tikimasi ilgalaikių investicijų, iš kitos – nuolat keičiamos taisyklės, subsidijų sąlygos ir politiniai prioritetai.
Mažai paramos, daug iliuzijų
Skirtingai nei Kinijoje ar JAV, „Northvolt“ didžiąja dalimi rėmėsi privačiu kapitalu. Tiesioginė valstybės parama buvo ribota, nors Europos investicijų banko paskolos suteikė tam tikrą saugumo tinklą. Tyrėjų vertinimu, bendrovė gavo neproporcingai mažai valstybės pagalbos, atsižvelgiant į jos strateginę reikšmę visam žemynui.
Didelis spaudimas greitai grąžinti investicijas, sudėtinga nuosavybės struktūra ir menka tolerancija klaidoms tapo lemtingu veiksniu. Vietoje ilgalaikio technologijų brandinimo buvo reikalaujama greitų rezultatų rinkoje, kurioje konkurentai jau turėjo dešimtmečio pranašumą.
Ambicijos liko dokumentuose
Nepaisant žaliojo kurso, baterijų reguliavimo ir klimato įstatymų, Europos politika tyrėjų vertinama kaip fragmentiška. Ambicijų netrūksta, finansiniai instrumentai egzistuoja, tačiau trūksta nuoseklios, ilgalaikės pramonės strategijos. Kai kurios valstybės, tarp jų ir Švedija, laikosi itin griežto požiūrio į valstybės pagalbą net tada, kai kyla grėsmė strateginiams projektams.
Medžiagų chemijos profesorius Danielis Brandellas situaciją apibendrino be užuolankų: tai galėjo tapti pramonės stebuklu, tačiau valstybė neparodė pakankamo suinteresuotumo, o įmonės vadovybė nebuvo pasirengusi tokio masto kovai.
Rezultatas aiškus ir nemalonus. Europa išlieka priklausoma nuo Kinijos vienoje svarbiausių ateities pramonės šakų. Baterijos nulems energetiką, transportą ir geopolitiką. Kol Europa vis dar ieško krypties, Kinija jau seniai diktuoja taisykles.
Šaltinis: https://efn.se/europa-forlorar-batterikriget
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
