Beveik du mėnesiai be saulės: kaip Norvegijos šiaurėje žmonės išsaugo gerą nuotaiką per poliarinę naktį

Į darbą – tamsoje, iš darbo – taip pat tamsoje, o saulė virš horizonto nepasirodo ištisas savaites. Šiaurės Norvegijos gyventojams tai įprasta žiemos dalis. Nors iš šalies poliarinė naktis gali atrodyti slegianti, gyvenimas čia nesustoja: žmonės sportuoja lauke, susitinka su draugais, rengia festivalius ir atranda malonumų, kuriems vasarą kartais pritrūksta laiko. Mokslininkų dėmesį patraukė ir jų požiūris į patį tamsųjį sezoną.

Lietuvoje trumpėjant dienoms dažnai pasigirsta skundų, kad ryte sunkiau atsikelti, vakare nieko nesinori, o saulės nematyti jau kelias dienas. Norvegijos šiaurėje šis laikotarpis gerokai ilgesnis. Tromsėje poliarinė naktis apytikriai trunka nuo lapkričio 27-osios iki sausio 15-osios. Miesto centre saulė dėl aplinkinių kalnų paprastai tampa matoma dar vėliau. Tačiau vietos kasdienybė atskleidžia įdomų dalyką: žiemos savijautai svarbus ne vien šviesių valandų skaičius, bet ir tai, kaip organizuojamas gyvenimas joms sutrumpėjus.

Poliarinė naktis ne visur reiškia akliną tamsą

Poliarinė naktis prasideda tuomet, kai saulė nebepakyla virš horizonto. Kuo toliau į šiaurę, tuo ilgiau trunka šis reiškinys ir tuo mažiau natūralios šviesos lieka vidurdienį. Tromsėje net ir be saulėtekio kelias valandas galima stebėti prieblandą: dangus nusidažo mėlynais, rausvais ar violetiniais atspalviais. Sniegas ir jūra atspindi likusią šviesą, todėl aplinka atrodo visai kitaip nei įprastą tamsų vakarą. Svalbarde sąlygos jau griežtesnės – laikotarpis be saulėtekio tęsiasi maždaug nuo spalio pabaigos iki vasario pradžios, o tamsiausiomis savaitėmis nebelieka ir įprastos dieninės prieblandos. Dėl to kalbėti apie vienodą poliarinės nakties patirtį visoje Norvegijoje būtų netikslu: Tromsės ir dar gerokai šiauriau esančių gyvenviečių kasdienybė skiriasi.

Tyrėjus nustebino gyventojų požiūris į žiemą

Psichologė Kari Leibowitz į Tromsę išvyko norėdama suprasti, kaip žmonės susitvarko su ilga ir tamsia žiema. Gyvendama ten ji pastebėjo, kad dalis vietinių šio sezono nuoširdžiai laukia: žiema jiems siejasi su slidinėjimu, snieguotu kraštovaizdžiu ir jaukiais vakarais namuose. Kartu su Norvegijos Arkties universiteto mokslininku Joaru Vittersø ji atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 238 žmonės iš pietinės bei šiaurinės Norvegijos ir Svalbardo. Rezultatai parodė ryšį tarp palankesnio požiūrio į žiemą ir didesnio pasitenkinimo gyvenimu bei teigiamų emocijų. Įdomu tai, kad šiauriau gyvenantys respondentai žiemą vertino palankiau, nors patyrė daugiau tamsos. Tyrimas nustatė sąsają, todėl jo rezultatai rodo požiūrio svarbą, tačiau neleidžia visos geros savijautos paaiškinti vien optimizmu.

Pasivaikščiojimai neatidedami iki pavasario

Vienas ryškiausių K. Leibowitz pastebėjimų buvo vietinių įprotis žiemą išlikti aktyviems lauke. Slidinėjimas, pasivaikščiojimai ir kitos veiklos įsilieja į sezoninę kasdienybę, o tinkama apranga tampa savaime suprantamu pasiruošimu. Kai pasirodo šviesesnė prieblanda, atsiranda proga bent trumpam išeiti iš patalpų ir pamatyti aplinką kitu paros metu. Toks santykis su žiema leidžia turėti konkrečių dalykų, kurių laukiama: išvykos savaitgalį, pasivaikščiojimo su artimaisiais ar mėgstamos slidinėjimo trasos. Stanfordo universitetui pasakodama apie savo patirtį tyrėja pabrėžė, kad buvimas lauke ir sezonui tinkamos veiklos buvo svarbi jos pažintų norvegų gyvenimo dalis.

Jaukumas namuose tampa sąmoningu ritualu

Ilgi vakarai taip pat turi savo vietą. Švelnus apšvietimas, karštas gėrimas, vakarienė su artimaisiais ar ramus vakaras su knyga suteikia tamsiajam sezonui malonių asociacijų. K. Leibowitz pasakojime jaukus laikas namuose buvo viena priežasčių, dėl kurių jos sutikti žmonės vertino žiemą. Tokie ritualai padeda dienoje turėti laukiamą momentą net tuomet, kai už lango anksti sutemsta. Čia svarbi ir galimybė sulėtinti tempą: vakaras gali būti skirtas poilsiui, pokalbiams ar mėgstamam užsiėmimui. Tyrėja pabrėžė, kad palankesnis požiūris į sezoną gali prasidėti nuo vieno ar dviejų konkrečių dalykų, kurie žmogui žiemą teikia malonumą.

Kai saulė nepateka, dienotvarkė įgauna daugiau reikšmės

Šviesa yra svarbus biologinio laikrodžio signalas, todėl jos stygius gali apsunkinti rytinį pabudimą ir išderinti miego ritmą. Norvegijos Arkties universiteto fiziologė Gabriela Wagner aiškina, kad daliai žmonių prisitaikyti padeda socialinė dienotvarkė: darbas ar mokslai prasideda nustatytu laiku, o miegoti einama ir keliamasi panašiomis valandomis. Taip para išlaiko aiškią struktūrą, nors vaizdas už lango ne visada pasako, ar rytas, ar vakaras. Norvegijos sveikatos informacijos portalas „Helsenorge“ taip pat pabrėžia pastovaus miego režimo ir tinkamu metu gaunamos šviesos svarbą. Poliarinės nakties sąlygomis šie paprasti įpročiai tampa ypač aktualūs: savijautai padeda aiškus skirtumas tarp aktyvios dienos pradžios ir ramaus pasiruošimo miegui.

Miestas duoda priežasčių išeiti iš namų

Tromsėje žiemos kalendorius neužsidaro kartu su paskutiniu saulėlydžiu. Sausį vyksta poliarinės nakties bėgimas, tarptautinis kino festivalis ir kiti kultūros renginiai. Bėgikai į miesto gatves išsiruošia vidurdienį, mėlynos arktinės prieblandos metu, o kino festivalis suburia žmones salėse ir lauko seansuose pagrindinėje aikštėje. Tokie renginiai sukuria bendrą ritmą: atsiranda susitikimų, planų ir progų dalyvauti miesto gyvenime. Ilgo tamsaus sezono patirtis tuomet susideda iš konkrečių įvykių, kuriems ruošiamasi ir kurių laukiama. Festivaliai taip pat primena, kad šiaurės miestuose žiema yra aktyvus kultūrinis laikotarpis, pritraukiantis ir vietos gyventojus, ir atvykėlius.

Tamsa žmones veikia skirtingai

Gražūs poliarinės nakties vaizdai nepanaikina jos keliamų sunkumų. Vieni prie sezono prisitaiko lengvai, kiti jaučia didesnį mieguistumą, nuovargį ar susiduria su miego problemomis. G. Wagner aptarti duomenys rodo, kad įprastų socialinių įsipareigojimų daliai žmonių nepakanka biologiniam ritmui palaikyti. Todėl šiaurės gyventojų patirtis negali būti sutraukta į raginimą tiesiog geriau nusiteikti. Jų kasdienybėje susijungia daug dalykų: pastovus režimas, judėjimas, bendravimas, sezoniniai malonumai ir dėmesys savo savijautai. Šis derinys padeda suprasti, kodėl gyvenimas be saulėtekio gali būti turiningas, nors pats šviesos trūkumas išlieka realus iššūkis.

Saulės sugrįžimas tampa švente

Po ilgų savaičių pirmieji saulės spinduliai įgauna ypatingą reikšmę. Tromsėje jos sugrįžimas tradiciškai minimas sausio 21-ąją – valgant saldžias „saulės bandeles“, vadinamas solboller, ir geriant karštą šokoladą. Nors astronominė poliarinė naktis baigiasi kiek anksčiau, aplinkiniai kalnai miesto centrui dar kurį laiką užstoja saulę. Todėl jos pasirodymas tampa aiškiai juntamu metų įvykiu, kurį pažymi visas miestas. Žmonėms, įpratusiems kasdien matyti saulėtekį, tai gali atrodyti nedidelė proga. Po beveik dviejų mėnesių laukimo net trumpas saulės pasirodymas virš kalnų yra pakankama priežastis sustoti ir pasidžiaugti.