Ilgus metus klimato kaitos diskusijose skambėjo du kraštutinumai: vieni kalbėjo apie artėjančią katastrofą, kiti tikėjosi, kad technologijos ir politiniai susitarimai leis greitai suvaldyti atšilimą. Naujausias mokslininkų vertinimas rodo kitokį vaizdą: pats niūriausias scenarijus tampa mažiau tikėtinas, tačiau ir optimistinis tikslas išlaikyti atšilimą ties 1,5 °C riba praktiškai slysta iš rankų.
Tai nėra nei pasaulio pabaigos atšaukimas, nei pergalė prieš klimato kaitą. Greičiau tai labai blaivus priminimas, kad ateitis nebus tokia apokaliptinė, kaip buvo piešiama blogiausiuose modeliuose, bet ir ne tokia saugi, kaip norėtųsi tikėti.
Kodėl blogiausias scenarijus tapo mažiau tikėtinas
Vienas svarbiausių pokyčių – energetikos sektoriuje. Vėjo ir saulės energetika per pastaruosius keliolika metų smarkiai atpigo. Dėl to senasis bauginantis scenarijus, kuriame pasaulis iki amžiaus pabaigos ir toliau masiškai degina anglį, naftą ir dujas be rimtesnių pokyčių, šiandien atrodo mažiau realus.
Anksčiau buvo kalbama apie galimą maždaug 4,5 °C atšilimą iki 2100 metų, jei iškastinis kuras būtų deginamas itin intensyviai. Dabar toks scenarijus laikomas mažiau tikėtinu. Naujas blogiausias vertinimas labiau sukasi apie maždaug 3,5 °C.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip gera žinia. Ir tam tikra prasme ji tokia yra: pasaulis jau pajudėjo nuo pačios pavojingiausios trajektorijos. Atsinaujinanti energija tapo nebe nišiniu idealistų projektu, o realia ekonomine jėga.
Tačiau ši žinia turi labai aiškią ribą. Tai, kad išvengiame blogiausio, nereiškia, kad išvengiame pavojingo.
3 °C ar 3,5 °C šiltesnis pasaulis nėra „normalus“ pasaulis. Tai būtų planeta, kurioje ekstremalūs karščiai, sausros, liūtys, gėlo vandens trūkumas ir pakrančių užliejimas tampa ne išimtimi, o vis dažnesne kasdienybe.
Kodėl 1,5 °C tikslas tampa beveik nepasiekiamas
Kita žinia gerokai niūresnė. Gražus Paryžiaus susitarimo tikslas – siekti, kad pasaulinis atšilimas neviršytų 1,5 °C – vis labiau tampa ne realiu planu, o riba, kurią pasaulis greičiausiai peržengs.
Planeta jau yra įšilusi apie 1,3 °C, o šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis atmosferoje toliau kaupiasi. Net jei šalys kalba apie mažinimą, pats fizinis procesas nesustoja dėl deklaracijų. Klimato sistema reaguoja į tai, kiek teršalų jau pateko į atmosferą ir kiek jų dar bus išmesta.
Todėl realistiškesnis vaizdas šiandien atrodo taip: pasaulis juda ne link 1,5 °C ribos išlaikymo, o link jos peržengimo. Net optimistiškesni scenarijai kalba apie tai, kad atšilimas gali pasiekti apie 1,7 °C, o vėliau teoriškai turėtų mažėti, jei ateityje atsiras didelio masto technologijos, galinčios šalinti anglies dioksidą iš atmosferos.
Ir čia slypi didelis „jeigu“.
Dalis vilčių perkeliama į technologijas, kurios ateityje turėtų masiškai išsiurbti CO₂ iš oro. Tačiau kol kas tai nėra užtikrintas sprendimas, kuriuo būtų galima ramiai remtis planuojant planetos ateitį.
Kitaip tariant, dabartinis „geriausias scenarijus“ jau nebėra paprastas išsigelbėjimo kelias. Tai kelias su peržengta riba, vėlesnėmis pastangomis grįžti atgal ir daug neatsakytų klausimų.
Pavojingiausia tai, ko žmogus gali nebekontroliuoti
Mokslininkų vertinimai dažniausiai remiasi tuo, ką žmonės gali kontroliuoti tiesiogiai: kiek deginame anglies, naftos ir dujų, kaip greitai pereiname prie švaresnės energijos, kiek mažiname emisijas.
Tačiau klimato sistema turi ir savus mechanizmus. Vandenynai, miškai, amžinasis įšalas ir kiti natūralūs „sandėliai“ šiuo metu laiko milžiniškus anglies kiekius. Jei šios sistemos pradės silpti arba pačios išskirti daugiau anglies, padėtis gali komplikuotis dar labiau.
Pavyzdžiui, šylant amžinajam įšalui gali išsiskirti papildomi šiltnamio efektą sukeliantys junginiai. Miškai, kurie ilgai sugeria anglį, dėl karščio, gaisrų ar sausros gali prarasti dalį šios funkcijos. Vandenynai taip pat nėra begalinė klimato saugykla.
Tai reiškia, kad net ir nuosaikesni scenarijai turi nepatogią išlygą: jei natūralios sistemos pradės aktyviau „grąžinti“ anglį į atmosferą, žmogaus galimybės viską suvaldyti bus ribotos.
Todėl ramintis vien tuo, kad blogiausias scenarijus mažiau tikėtinas, būtų klaida.
Ateitis siaurėja: nei apokalipsė, nei stebuklas
Ši nauja klimato žinia iš esmės yra apie prarastus kraštutinumus. Greičiausiai nebus tokios ateities, kurioje planeta iki amžiaus pabaigos įkaista pagal patį baisiausią scenarijų. Bet taip pat vis mažiau tikėtina, kad pasaulis gražiai ir tvarkingai išlaikys 1,5 °C ribą.
Tai reiškia, kad žmonija atsiduria viduryje – ne tarp ramybės ir katastrofos, o tarp pavojingo ir dar pavojingesnio kelio.
Mokslininkų siunčiama žinia nėra „viskas gerai“. Ji labiau skamba taip: blogiausio dar galima išvengti, bet saugi ateitis pati neateis.
Tai reiškia daugiau ekstremalių orų, didesnį spaudimą žemės ūkiui, vandens ištekliams, miestams, sveikatai ir infrastruktūrai. Tai reiškia, kad prisitaikymas taps ne teoriniu žodžiu konferencijose, o labai praktišku klausimu: kaip statyti miestus, kaip saugoti žmones per karščio bangas, kaip tvarkyti vandens atsargas, kaip apsaugoti pakrantes ir kaip gyventi pasaulyje, kuris jau nebebus toks stabilus kaip anksčiau.
Apokalipsė gal ir atidėta. Stebuklas taip pat atšauktas.
Lieka sunkesnis, bet tikresnis darbas: mažinti žalą, greitinti pokyčius ir nustoti apsimesti, kad klimato krizė yra tik ateities problema. Ji jau vyksta. Tik klausimas, kokio masto ją paliksime tiems, kurie gyvens po mūsų.
