Kai brolis Emilis man pirmą kartą pasakė, kad Nyderlanduose nusipirko septynių aukštų butą, kelias sekundes tiesiog tylėjau. Mintyse bandžiau sudėlioti šį sakinį į kažką logiško, bet nepavyko. Septynių aukštų butas? Ne namas, ne kotedžas, ne bokštas, o būtent butas?
„Emili, ar tau tikrai reikia septynių aukštų?“ – nusijuokiau, nors iš tikrųjų buvau visiškai sutrikęs.
Jis tik nusišypsojo. Tuo ramiu, truputį paslaptingu žmogaus šypsniu, kuris jau žino kažką, ko tu dar nesupranti.
Pasak jo, jis iš pradžių visai neplanavo kraustytis. Gyveno įprastai, dirbo, žvalgėsi į būstų skelbimus be jokio rimto tikslo. Tačiau vieną dieną netyčia aptiko objektą, kuris iš karto patraukė dėmesį. Pastatas atrodė ne kaip dar vienas tvarkingas olandiškas daugiabutis, o kaip kažkas tarp šiuolaikinio miesto eksperimento ir mažos viduramžių pilies.
Jį sužavėjo viskas: architektūra, išplanavimas, raudonai oranžinės plytos, neįprasti bokštai, siauri perėjimai ir mintis, kad viename bute galima gyventi vertikaliai, tarsi nuosavame bokšte. Emilis ilgai nesvarstė. Pateikė pasiūlymą ir pats nelabai tikėjo, kad pardavėjai sutiks.
Bet jie sutiko.
Taip mano brolis tapo septynių aukštų buto savininku.
Šešerius metus bandžiau įsivaizduoti, kaip tai atrodo
Po to pokalbio ilgai nešiojausi galvoje tą keistą vaizdinį. Bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo toks būstas. Ar ten kiekviename aukšte po vieną mažą kambarį? Ar reikia visą dieną lipti laiptais? Ar tai patogu? Ar romantiška tik pirmą savaitę, o paskui pradedi keikti kiekvieną pakopą?
Kuo daugiau Emilis pasakojo, tuo labiau augo mano smalsumas. Jis kalbėjo apie skirtingus lygius, mažas terasas, kambarius tarsi atskirus pasaulius ir rajoną, kurį vietiniai vadina „pilies namais“.
Tik po šešerių metų pagaliau atsirado proga visa tai pamatyti savo akimis. Šią vasarą su šeima nuvykome pas brolį į Hengelo miestą, rytinėje Nyderlandų dalyje. Jis gyvena neįprastame Kasbah gyvenamajame rajone, kuris dar vadinamas „Kasteelwoningen“ – pilies namais.
Ir vos tik atvykome, supratau: jokios nuotraukos ir jokie pasakojimai šitos vietos iki galo neperduoda.
Iš išorės – lyg pasakų tvirtovė, ne daugiabutis
Pirmas įspūdis buvo labai stiprus. Prieš akis iškilo raudonai oranžinių plytų pastatai su bokštais, skirtingais aukščiais, terasomis ir kampais, kurie atrodė lyg specialiai sukurti tam, kad žmogus sustotų ir pakeltų galvą.
Tai nebuvo įprastas gyvenamasis rajonas, kuriame pastatai tvarkingai išrikiuoti vienas šalia kito. Viskas čia atrodė kitaip: gyva, netaisyklinga, šiek tiek paslaptinga. Lyg kas nors būtų paėmęs viduramžių miestelio idėją, sumaišęs ją su modernia architektūra ir pasakęs: „O dabar čia gyvens žmonės.“
Vietiniai šiuos namus vadina pilies namais ne šiaip sau. Bokštai, siauri praėjimai, skirtingi aukščiai ir šiltų plytų fasadai tikrai sukuria tvirtovės įspūdį. Tačiau tai nėra muziejus ir ne turistinė dekoracija. Čia žmonės kasdien keliasi, verda kavą, dirba, augina vaikus, skalbia drabužius, eina į parduotuvę ir grįžta namo tarsi į mažą miesto pilį.
Man tai buvo viena keisčiausių ir kartu jaukiausių vietų, kokias teko matyti.
Viduje pasijutau tarsi labirinte
Didžiausias netikėtumas laukė ne lauke, o viduje. Įžengus į brolio namus, greitai supranti, kad čia negalioja įprasta buto logika. Nėra ilgo koridoriaus su kambariais į abi puses. Nėra vieno aukšto plano, kuriame iškart supranti, kur virtuvė, kur svetainė, kur miegamasis.
Čia viskas juda aukštyn ir žemyn.
Trumpi laiptai veda į vieną lygį, tada dar keli laipteliai – į kitą. Posūkis, mažas praėjimas, dar vienas kambarys. Kartais atrodo, kad namas žaidžia su tavimi slėpynių. Už vieno kampo atsiveria svetainė, už kito – darbo kambarys, dar aukščiau – miegamasis, dar žemiau – sandėliukas.
Pirmomis minutėmis norisi klausti: „Palauk, o mes dabar kuriame aukšte?“ Bet po kurio laiko tas painumas pradeda žavėti. Jautiesi ne pasiklydęs, o atrandantis. Lyg vaikščiotum po vietą, kuri turi savo ritmą, savo paslaptis ir savo vidinę logiką.
Kiekvienas kambarys čia turi ne tik funkciją, bet ir nuotaiką.
Kodėl olandai apskritai statė tokius namus?
Šis keistas išplanavimas neatsirado atsitiktinai. Tokie namai buvo architektūrinio eksperimento dalis. Olandų architektai ir miestų planuotojai ieškojo būdo sukurti būstus, kurie nebūtų panašūs į standartinius daugiabučius.
Jų tikslas buvo drąsus: padaryti taip, kad žmogus gyventų daugiabutyje, bet jaustųsi turintis kažką artimesnio privačiam namui. Ne anoniminę dėžutę dideliame pastate, o savitą, asmeninę erdvę su charakteriu.
Nyderlanduose žemė visada buvo labai vertingas išteklius. Šalis tankiai apgyvendinta, todėl architektams teko galvoti ne tik gražiai, bet ir praktiškai. Reikėjo sutalpinti daug būstų nedideliame plote, tačiau nenorėta kurti nuobodžių, vienodų daugiabučių, kuriuose žmogus jaučiasi kaip numeris sąraše.
Taip atsirado vertikalios gyvenamosios erdvės idėja.
Kambariai išdėstomi ne horizontaliai, o vienas virš kito, skirtinguose lygiuose. Butas tampa panašus į mažą privatų namą, tik pastatytą į aukštį. Kiekvienas aukštas turi savo paskirtį, o tarp erdvių atsiranda natūralus privatumas.
Svetainė gali būti viena nuotaika, darbo kambarys – kita, miegamasis – trečia. Viskas atskirta ne ilgais koridoriais, o aukščiu.
Trys priežastys, dėl kurių tokie namai buvo pastatyti
Pirmoji priežastis – vertikalus zonavimas. Architektai norėjo, kad būstas būtų dinamiškas. Kad žmogus ne tik pereitų iš kambario į kambarį, bet iš tiesų jaustų skirtingas gyvenimo zonas. Apačioje – bendros erdvės, aukščiau – darbas, dar aukščiau – poilsis, pačiame viršuje – ūkinės ar papildomos erdvės.
Toks išplanavimas suteikia privatumo. Jei kas nors dirba namuose, jis gali būti atskirame aukšte ir netrukdyti kitiems. Jei atvyksta svečiai, jie turi savo zoną. Jei šeimos nariai nori pabūti atskirai, namas tam tarsi natūraliai pritaikytas.
Antroji priežastis – erdvės taupymas. Aukšti ir kompaktiški būstai užima palyginti nedaug žemės, bet viduje gali būti stebėtinai erdvūs. Dideli langai, skirtingi lygiai ir apgalvoti perėjimai leidžia išnaudoti kiekvieną kvadratinį metrą.
Tai labai olandiška: praktiška, racionalu, bet kartu ne be fantazijos.
Trečioji priežastis – noras pabėgti nuo nuobodulio. Devintajame dešimtmetyje architektai vis drąsiau ieškojo alternatyvų tipiniams daugiabučiams. Juos įkvėpė senieji miestai, tvirtovės, siauri praėjimai, skirtingi lygiai ir jaukumo jausmas, kurį sukuria ne tobula simetrija, o gyva netvarka.
Rezultatas – rajonas, kuris iki šiol atrodo kaip architektūrinis nuotykis. Jis traukia ne tik gyventojus, bet ir smalsuolius, turistus, architektūros entuziastus.
Brolio namai: septyni aukštai, kurie iš pradžių skamba neįmanomai
Dabar apie patį butą. Nors žodis „butas“ čia vis dar skamba keistai. Labiau norisi sakyti – vertikalus namas.
Prie įėjimo yra maža terasa. Emilis čia mėgsta gerti kavą, ypač rytais, kai oras šiltas, o rajonas dar ne iki galo pabudęs. Terasa nedidelė, bet labai jauki. Joje iš karto pajunti, kad čia gyvena žmogus, kuris moka mėgautis smulkmenomis.
Patekus vidun pirmiausia pasitinka virtuvė. Joje stovi aukštas stalas, kurį atpažinau iš ankstesnių brolio namų. Keista, bet būtent šis baldas mane iš karto nuramino. Aplink – neįprasta architektūra, daugybė lygių, keistas planas, o štai stalas toks pažįstamas, lyg dalis seno gyvenimo būtų persikėlusi į naują vietą.
Tokios detalės namams suteikia šilumos. Be jų net įspūdingiausia architektūra gali atrodyti šalta. O čia iš karto pajunti: tai ne tik dizaino objektas. Čia gyvenama.
Virtuvė ir svetainė – namų širdis
Virtuvė sklandžiai pereina į svetainę. Tai viena jaukiausių namų vietų. Čia yra sofa, knygų lentyna, televizorius ir pakankamai erdvės visiems susėsti kartu. Atviras planas sujungia maisto gaminimą, pokalbius, poilsį ir kasdienį šeimos gyvenimą.
Ši erdvė nėra perkrauta. Baldų nedaug, bet kiekvienas turi savo vietą. Būtent dėl to svetainė atrodo erdvi ir lengva. Dideli langai įleidžia daug natūralios šviesos, todėl net debesuotą dieną kambaryje nėra niūru.
Pro langus matosi visas tas keistas ir žavus rajonas: bokštai, takai, terasos, skirtingi lygiai. Sėdi ant sofos, geri kavą ir supranti, kad esi bute, bet jausmas visai kitas. Lyg būtum privačiame name. Arba mažame bokšte. Arba vietoje, kurią sunku apibūdinti vienu žodžiu.
Ypatingą atmosferą kuria knygų lentyna. Ji užima didelę sienos dalį ir atrodo kaip tikras namų charakterio žemėlapis: knygos, kelionių suvenyrai, šeimos nuotraukos, smulkūs daiktai, kurie iš pirmo žvilgsnio gal ir nieko nereiškia, bet iš tiesų pasako labai daug.
Man visada atrodo, kad namus geriausiai išduoda ne baldų kaina, o tokios smulkmenos. Jos parodo, kas čia gyvena.
Laiptai veda ne tik aukštyn, bet ir žemyn
Vienas keisčiausių dalykų šiame bute – tai, kad laiptai veda ne tik aukštyn, bet ir žemyn. Žemiau svetainės yra dar vienas lygis, kuriame įrengtas sandėliukas ir tualetas. Iš pradžių pagalvojau, kad tai bus tarsi rūsys, bet ne. Tai vis dar virš žemės, tiesiog kitaip integruota į bendrą namo struktūrą.
Būtent tada pradedi suprasti, kad čia nėra paprasto „pirmas aukštas, antras aukštas, trečias aukštas“ principo. Namas turi savo topografiją. Jis labiau primena mažą kalvotą miestelį nei tradicinį butą.
Iš pradžių šis sprendimas gali atrodyti painus. Bet kai praleidi čia daugiau laiko, pamatai, kad viskas turi prasmę. Kiekvienas lygis atlieka savo darbą. Nieko nėra vien dėl įspūdžio.
Tai ir yra didžiausias šio būsto žavesys: jis įspūdingas, bet ne tuščiai teatrališkas.
Darbo kambarys – atskiras aukštas susikaupimui
Užlipus aukščiau patenkama į darbo kambarį. Jame stovi modernus reguliuojamo aukščio stalas, prie kurio galima dirbti ir sėdint, ir stovint. Tai labai praktiška erdvė, ypač žmogui, kuris nemažai dirba iš namų.
Man patiko, kad darbo kambarys nėra įspraustas į svetainės kampą ar miegamojo dalį. Jis turi savo aukštą, savo atskirumą. Tai padeda psichologiškai atskirti darbą nuo poilsio.
Šiuolaikiniuose namuose tai vis svarbiau. Daugelis žmonių dirba ten pat, kur valgo, ilsisi, miega ir žiūri filmus. O čia vien pakilimas į kitą lygį jau sukuria jausmą: dabar prasideda kita dienos dalis.
Pro langus matosi rajonas, todėl darbo kambarys nėra uždaras ar slegiantis. Jis ramus, šviesus ir labai tinkamas susikaupimui.
Miegamasis – tyli namų zona
Dar vienu aukštu aukščiau įrengtas pagrindinis miegamasis ir vonios kambarys. Ši namų dalis atrodo daug tylesnė, privatesnė. Ji atskirta nuo bendrų erdvių, todėl natūraliai sukuria poilsio zoną.
Tai vienas didžiausių tokio vertikalaus išplanavimo privalumų. Įprastame bute miegamasis dažnai yra vos už kelių žingsnių nuo svetainės, virtuvės ar koridoriaus. Čia jis jaučiasi kaip atskiras pasaulis.
Miegamasis šviesus, bet ramus. Jame nėra perteklinių daiktų. Vonios kambarys įrengtas patogiai, be nereikalingo demonstratyvumo. Viskas atrodo taip, kaip turi atrodyti vieta, skirta ne svečiams nustebinti, o žmogui iš tikrųjų ilsėtis.
Svečių kambarys – savas pasaulis atvykusiems
Penktame aukšte yra svečių kambarys. Jis pakankamai erdvus ir gali būti naudojamas ne tik kaip papildomas miegamasis, bet ir kaip atskira poilsio zona.
Man tai pasirodė labai patogu. Kai svečiai atvyksta į įprastą butą, dažnai visi gyvena vienas kitam ant galvos. Čia svečiai turi savo lygį, savo erdvę ir gali jaustis daug laisviau. Tai ypač svarbu, jei viešnagė trunka ne vieną naktį.
Tokiame name privatumas kuriamas ne durų gausa, o aukščiais. Ir tai veikia stebėtinai gerai.
Laiptai čia yra ne kliūtis, o namo stuburas
Šiuose namuose beveik nėra tradicinių koridorių. Visa struktūra sukurta aplink laiptus. Laiptai nėra tik būdas patekti iš vienos vietos į kitą. Jie yra namo stuburas.
Judėdamas jais nuolat jauti, kaip keičiasi erdvės. Vienas lygis – bendravimui. Kitas – darbui. Dar kitas – miegui. Dar aukščiau – svečiams, ūkiniams reikalams, daiktų laikymui.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai nepatogu. Bet iš tikrųjų toks judėjimas suteikia namams gyvybės. Tu ne tiesiog pereini iš kambario į kambarį. Tu keliauji per namą.
Kiekvienas aukštas atrodo tarsi atskiras mažas pasaulis. Ir tai sukuria jausmą, kad būstas yra daug didesnis, nei galėtum spręsti vien pagal kvadratinius metrus.
Šeštas aukštas ir palėpė – kasdienybės užkulisiai
Šeštame aukšte įrengta ūkinė patalpa. Čia stovi skalbimo mašina, laikomi įrankiai, namų apyvokos daiktai ir viskas, kas reikalinga kasdieniam gyvenimui, bet nebūtinai turi būti matoma.
Tai nėra reprezentacinė namų dalis, bet ji labai svarbi. Tokios erdvės padeda palaikyti tvarką kitur. Kai yra vieta visiems praktiniams daiktams, svetainė, virtuvė ir miegamasis gali išlikti švaresni, lengvesni, mažiau apkrauti.
Dar aukščiau – septintas aukštas, palėpė. Į ją patenkama ištraukiamais laiptais. Tai jau beveik slapta erdvė. Ten laikomi sezoniniai daiktai, rečiau naudojami daiktai, suvenyrai ir įvairios smulkmenos, kurių nenorisi išmesti, bet kasdien po ranka jų nereikia.
Palėpė turi ypatingą atmosferą. Dėl stogo konstrukcijos ir uždarumo ji primena vaikystės slėptuvę. Tokią vietą, kurioje norėtųsi pasislėpti su knyga ar tiesiog pabūti tyloje.
Užlipęs į patį viršų ir pagalvojęs apie visus apačioje esančius lygius, pagaliau iki galo suvoki: septyni aukštai viename bute skamba absurdiškai tik tol, kol to nepamatai. Realybėje tai tampa labai logiška, net gražu.
Ar būtų patogu taip gyventi kasdien?
Tai klausimas, kuris man kirbėjo visos viešnagės metu. Iš vienos pusės, namas nepaprastas. Jis turi charakterį, nuotaiką, istoriją. Jame kiekviena erdvė atrodo apgalvota ir savita.
Iš kitos pusės – laiptų čia daug. Labai daug.
Jei pamiršai telefoną miegamajame, o pats esi virtuvėje, teks lipti. Jei skalbiniai šeštame aukšte, o kava apačioje – vėl lipti. Jei dirbi darbo kambaryje, o kažkas pakviečia į svetainę – dar kartą lipti.
Įprastame bute tokių dalykų beveik nepastebi. Čia judėjimas tampa kasdienybės dalimi.
Bet keisčiausia tai, kad po kurio laiko tas laipiojimas nebebaugina. Jis pradeda atrodyti natūralus. Gal net sveikas. Mano brolis juokiasi, kad jam nereikia specialiai ieškoti progų pajudėti – namas pats pasirūpina, kad jis nesėdėtų visą dieną.
Ir tame yra tiesos. Net dirbdamas iš namų jis nuolat vaikšto: į virtuvę, į biurą, į svetainę, į miegamąjį, į ūkinę patalpą. Laiptai čia tampa nematomu treniruokliu. Ne tokiu, kurį reikia prisiversti naudoti, o tokiu, kuris tiesiog yra tavo gyvenimo dalis.
Šis butas turi tai, ko dažnai trūksta naujiems būstams
Po kelių dienų brolio namuose supratau, kodėl jis juos pasirinko. Tai nėra būstas visiems. Žmogui, kuris nemėgsta laiptų, turi judėjimo sunkumų ar nori visko viename lygyje, toks namas galėtų būti tikras iššūkis.
Bet tiems, kurie mėgsta erdvės charakterį, architektūros netikėtumą ir namus, kuriuose kasdien gali atrasti kampą iš naujo, tai gali būti svajonė.
Šiuolaikiniai būstai dažnai būna labai patogūs, bet kartu šiek tiek beasmeniai. Baltos sienos, atvira virtuvė, svetainė, miegamasis, vonia, balkonas. Viskas logiška, tvarkinga, nuspėjama.
Emilio namai visai kitokie. Jie neleidžia būti abejingam. Jie reikalauja judėti, prisitaikyti, atrasti. Jie turi savo balsą. Ir net jei ne visada patogiausi, tikrai nepamirštami.
Išvažiavau supratęs vieną dalyką
Prieš atvykdamas galvojau, kad septynių aukštų butas yra tiesiog architektūrinė keistenybė. Kažkas, apie ką smagu papasakoti draugams. Bet išvykdamas supratau, kad tai daug daugiau.
Tai būstas, kuris pakeičia žmogaus santykį su namais. Čia namai nėra vien plokščia erdvė, kur viskas lengvai pasiekiama per kelis žingsnius. Čia jie yra kelionė. Kasdienė, nedidelė, kartais varginanti, bet labai gyva.
Kiekvienas aukštas turi savo vaidmenį. Kiekvienas laiptų posūkis veda į kitą nuotaiką. Kiekvienas kambarys atrodo tarsi atskiras skyrius vienoje ilgoje namų istorijoje.
Ar aš pats norėčiau gyventi tokiame bute? Nežinau. Galbūt kasdien tiek laiptų man būtų per daug. Bet ar norėčiau dar kartą ten sugrįžti? Tikrai taip.
Nes kai kurie namai įsimena ne dėl dydžio, kainos ar interjero. Jie įsimena todėl, kad turi sielą. O šis septynių aukštų butas Nyderlanduose jos turi daugiau nei daugelis tobulai suplanuotų, bet visiškai tylių naujų būstų.
Už šį tekstą dėkojame Dovydui K. iš Vilniaus.
