„Čili Pizza“ restorane klientus jau aptarnauja robotas: vieni fotografuoja, kiti klausia – ar padavėjų greitai nebereikės?

Dar visai neseniai restorane prie staliuko atvažiuojantis robotas atrodė kaip scena iš futuristinio filmo. Dabar tokį vaizdą galima pamatyti ir Lietuvoje – viename iš „Čili Pizza“ restoranų jau darbuojasi robotas padavėjas, kuris padeda pristatyti maistą klientams.

Restorano lankytojams tai pirmiausia yra smalsi naujovė. Robotas juda tarp staliukų, ant kelių jo lentynų sudedamos lėkštės, o ekranas priekyje tarsi suteikia jam savotišką „veidą“. Vaikams toks aptarnavimas neretai tampa didesne atrakcija nei pati pica, o suaugusieji traukia telefonus ir filmuoja.

Tačiau už linksmo vaizdo slypi gerokai rimtesnis pokytis. Lietuvos restoranai jau ne vienerius metus susiduria su darbuotojų trūkumu, didėjančiais atlyginimais ir dideliu krūviu piko valandomis. Todėl robotai vis dažniau vertinami ne kaip žaislas klientams, o kaip papildomos rankos komandai.

Robotas nepriima užsakymo, bet gali sutaupyti daugybę žingsnių

Padavėjo darbas iš šalies kartais atrodo paprastas: priimti užsakymą, atnešti maistą ir nurinkti stalą. Realybėje per vieną pamainą darbuotojas gali nueiti daugybę kilometrų, nuolat judėdamas tarp virtuvės ir klientų.

Būtent šią monotonišką darbo dalį robotas gali perimti.

Darbuotojai virtuvėje ant jo lentynų sudeda paruoštus patiekalus, o robotas nustatytu maršrutu nuveža juos iki reikiamo staliuko. Padavėjui nebereikia kiekvieną kartą nešti kelių sunkių lėkščių per visą salę – jis gali daugiau laiko skirti klientams, priimti užsakymus, atsakyti į klausimus ar pasirūpinti tuo, ko robotas atlikti negali.

Ypač tai juntama tada, kai restoranas pilnas. Penktadienio vakarą ar savaitgalį virtuvėje patiekalai kaupiasi greitai, o salėje žmonės laukia. Jei dalį kelionių nuo virtuvės iki stalų perima robotas, maistas gali pasiekti klientą greičiau.

Vieniems – smagi atrakcija, kitiems jau kyla klausimas dėl darbo vietų

Pamačius tokį robotą natūraliai kyla ir kitas klausimas: jeigu jis jau gali pristatyti maistą, kiek laiko praeis, kol restoranams apskritai reikės mažiau padavėjų?

Tai turbūt jautriausia visos robotizacijos tema.

Tačiau dabartiniai tokio tipo robotai vis dar yra pagalbininkai, o ne pilnaverčiai darbuotojų pakaitalai. Robotas nepaaiškins, kuo skiriasi du patiekalai, nepadės išsirinkti maisto alergiškam žmogui, nepastebės, kad klientui kažko trūksta, ir neišspręs nestandartinės situacijos.

Jis puikiai moka važiuoti iš taško A į tašką B. Žmogus vis dar reikalingas beveik viskam, kas vyksta tarp šių dviejų taškų.

Todėl realistiškesnis scenarijus bent jau dabar yra ne „robotas vietoje padavėjo“, o „robotas kartu su padavėju“.

Restoranams skaičiavimas labai paprastas

Restoranų versle didelę dalį išlaidų sudaro darbuotojai, o rasti žmonių vakariniam darbui, savaitgaliams ir intensyvioms pamainoms nėra paprasta. Darbuotojų kaita taip pat didelė.

Todėl automatizacija tampa patraukli ne tik dėl efekto klientams.

Robotui nereikia poilsio pertraukėlės, jis nepavargsta po kelių valandų nešiodamas lėkštes ir gali kartoti tą patį maršrutą šimtus kartų. Kita vertus, jį reikia įsigyti, prižiūrėti, krauti, programuoti, o restorano erdvė turi būti pritaikyta taip, kad jis galėtų saugiai judėti tarp žmonių, kėdžių ir stalų.

Tai reiškia, kad robotas nebūtinai automatiškai sutaupo pinigų. Daug kas priklauso nuo restorano dydžio, klientų srauto ir to, kaip iš tikrųjų organizuojamas darbas.

Tačiau didesniuose restoranuose, kur tarp virtuvės ir stalų nuolat juda keli padavėjai, tokia technologija jau gali turėti labai konkrečią prasmę.

Klientų reakcija gali būti net svarbesnė už sutaupytą laiką

Yra dar vienas dalykas, kurio nereikėtų nuvertinti – pati patirtis.

Žmogus gali suvalgyti picą daugybėje vietų. Bet jeigu prie stalo pirmą kartą gyvenime atvažiuoja robotas su tavo vakariene, tikėtina, kad apie tai papasakosi draugams. Gal nufilmuosi. Gal įkelsi į socialinius tinklus.

Restoranui tokia naujovė tampa ir reklama.

Ypač šeimoms su vaikais. Vaikui robotas padavėjas nėra efektyvumo priemonė. Tai beveik personažas. Jis juda, turi ekraną, atveža maistą ir reaguoja į aplinką. Kartais vien dėl tokios detalės vaikas kitą kartą gali prašyti važiuoti būtent į tą restoraną.

Technologija, kuri verslui taupo žingsnius, klientui gali tapti priežastimi sugrįžti.

Ar po penkerių metų tai dar ką nors stebins?

Tikriausiai ne.

Savitarnos kasos prieš keliolika metų irgi atrodė neįprastai. Dabar žmogus parduotuvėje dažnai net nesusimąsto, kad pats nuskenuoja prekes ir atlieka dalį darbo, kurį anksčiau atlikdavo kasininkas.

Panašus kelias gali laukti ir restoranų.

Pirmiausia vienas robotas tampa smagia naujiena. Paskui jų atsiranda daugiau. Vėliau žmonės pripranta, o dar po kelerių metų stebisi ne tuo, kad restorane yra robotas, o tuo, kad jo nėra.

Tačiau žmogaus faktorius restoranų versle greičiausiai niekur nedings. Gera vakarienė yra ne vien lėkštės pristatymas nuo virtuvės iki stalo. Tai bendravimas, dėmesys, reakcija į žmogų ir kartais paprasčiausia padavėjo šypsena.

Robotai to kol kas nepakeičia.

Bet vieną dalyką jie jau keičia labai aiškiai – požiūrį į tai, kaip apskritai gali atrodyti darbas restorane.

Ir panašu, kad ateities restoranas Lietuvoje jau nebėra ateitis.

Jis tiesiog tyliai važiuoja tarp stalų su keliomis picomis ant lentynų.