Prekybos centre viskas atrodo paprasta: kuo didesnė gyvūnų maisto pakuotė, tuo mažesnė kaina už kilogramą. Skaičiai vilioja, logika aiški, o sutaupymas – akivaizdus. Tačiau tai tik pusė tiesos. Didelė pakuotė ne visada reiškia protingą pasirinkimą, o kai kuriais atvejais gali kainuoti daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Tas pats šunų ar kačių maistas Lietuvoje gali kainuoti net dvigubai brangiau, jei perkamas mažesnėje pakuotėje. Maža pakuotė atrodo „skausmingai“ brangi, didelė – racionali. Todėl daugelis automatiškai griebia 5, 7 ar net 10 kilogramų maišus, tikėdamiesi ilgam pamiršti šią eilutę išlaidų sąraše. Ir dažniausiai tai tikrai turi prasmę. Tačiau yra dvi situacijos, kai toks sprendimas tampa klaida.
Pirmoji klaida – kai maistas dar neišbandytas
Jei augintinis dar niekada nevalgė konkretaus ėdalo, didelė pakuotė yra rizika, net jei sudėtis atrodo ideali, o prekės ženklas – patikimas. Gyvūnai, ypač katės, turi savus „įgeidžius“, o tai, kas tinka vienam, kitam gali visiškai netikti.
Vieniems patinka vištiena, kiti ignoruoja ją iš principo. Vienam gyvūnui aukštesnis baltymų kiekis puikiai tinka, kitam – sukelia virškinimo problemų. Rezultatas dažnai būna tas pats: didelis maišas stovi kampe, o šeimininkas ieško, kam jį perleisti arba tiesiog išmeta pinigus į šiukšliadėžę. Tokiais atvejais mažesnė pakuotė nėra permoka – tai draudimas nuo nuostolio.
Antroji klaida – per ilgas laikymas po atidarymo
Dar didesnė problema prasideda tada, kai gyvūnas fiziškai nesugeba suvalgyti didelės pakuotės per trumpą laiką. Realus saugus terminas po atidarymo – maždaug 1–2 mėnesiai, o maksimaliai – apie 8–10 savaičių. Ir tai tik tuo atveju, jei maistas laikomas tamsioje, sausoje vietoje, be temperatūros ir drėgmės svyravimų.
Svarbiausia detalė, kurios daugelis nežino: atgalinis skaičiavimas prasideda ne nuo galiojimo datos, o nuo pakuotės atidarymo momento. Nuo tos sekundės maistas nuolat kontaktuoja su oru ir šviesa. Vitaminai ima irti, aromatas silpnėja, o skonis keičiasi.
Po trečio ar ketvirto mėnesio situacija tampa pavojinga. Pašaruose esantys riebalai ir aliejai pradeda kartėti, antioksidantai ir konservantai nebepajėgia stabdyti mikroorganizmų dauginimosi. Toks maistas jau nebėra tik „ne toks skanus“ – jis gali tapti netinkamas ir net pavojingas gyvūno sveikatai. Sandarus indas nuo to neapsaugo, tai dažnas ir klaidingas įsitikinimas.

Katės – geriausias lakmuso popierėlis
Ypač jautrios šiam pokyčiui yra katės. Kai kurios jų praranda susidomėjimą maistu jau po savaitės nuo pakuotės atidarymo, nes kvapas joms yra kritiškai svarbus. Šeimininkui atrodo, kad „katė išranki“, o iš tiesų ji tiesiog reaguoja į pasikeitusį aromatą.
Todėl patyrę augintinių šeimininkai dažnai renkasi mažesnes pakuotes arba sąmoningai neperka „ekonomiškų“ maišų, jei žino, kad jų augintinis maistą valgys ilgai. Praktika rodo, kad geriausia – atidarytą pakuotę sunaudoti per 2–4 savaites, kai maistas dar išlaiko skonį, kvapą ir maistinę vertę.
Didelė pakuotė tikrai gali būti protingas pasirinkimas. Bet tik tada, kai ji atitinka realų gyvūno apetitą, įpročius ir suvalgymo tempą. Priešingu atveju pigesnė kaina už kilogramą tampa brangia pamoka.

