Einšteinas šį maistą galėjo valgyti tris kartus per dieną: paprastas produktas tapo jo silpnybe

Albertas Einšteinas pasauliui liko kaip žmogus, pakeitęs fiziką, tačiau jo kasdienybėje buvo vietos labai paprastam malonumui – grybams. Ne prabangiems patiekalams, ne sudėtingai virtuvei, o paprastiems, žemiško skonio grybams, kuriuos jis mėgo taip stipriai, kad, pasak jo namų šeimininkės Hertos Waldow, būtų galėjęs valgyti kone su kiekvienu patiekalu.

Šis pomėgis Einšteino gyvenime sustiprėjo apie 1928 metus, kai po rimtesnių sveikatos problemų gydytojas jam rekomendavo pereiti prie vegetariškesnės mitybos. Grybai tapo vienu iš tų produktų, kurie tiko ir naujam režimui, ir jo skoniui. Labiausiai mokslininkas mėgo baravykus, tačiau neatsisakydavo ir kitų grybų.

Ypač dažnai grybai atsidurdavo prie pusryčių. Einšteinas juos valgydavo su keptais arba plaktais kiaušiniais. Tai nebuvo iškilmingas patiekalas, bet būtent toks maistas jam tiko: sotus, šiltas, paprastas ir be nereikalingo puošnumo. Genijus, dirbęs su sudėtingiausiomis formulėmis, lėkštėje rinkosi tai, ką galima suprasti iš pirmo kąsnio.

Grybų jis ieškodavo pats

Einšteino ryšys su grybais neapsiribojo virtuve. Tris vasaras, 1929–1932 metais, jis leido Kapute – nedideliame kaime šiaurės rytų Vokietijoje, apsuptame pušynų. Ten buvo galima rasti baravykų, todėl mokslininkas pats vaikščiodavo po mišką ir rinkdavo grybus.

Vėliau juos paruošdavo jo namų šeimininkė Herta Waldow. Ši detalė labai žmogiška: vienas garsiausių pasaulio protų, užuot sėdėjęs tik prie popierių ir lygčių, vaikšto po mišką ieškodamas grybų vakarienei. Tokie epizodai primena, kad net istorijos milžinai turėjo labai paprastų įpročių.

Grybai Einšteino racione atsirasdavo ne tik per pusryčius. Jis mėgo ir makaronus su grybais – ypač kiaušininius makaronus su rudaisiais pievagrybiais, alyvuogių aliejumi ir Romano sūriu. Tai patiekalas, kurį nesunku įsivaizduoti ir šiandien: keptuvėje pakepinti grybai, šiek tiek aliejaus, tarkuotas sūris ir karšti makaronai.

Grybai miške

Genijaus skonis buvo paprastesnis, nei galima tikėtis

Nors Einšteinas dirbo su idėjomis, kurios daugeliui žmonių atrodo sunkiai suvokiamos, jo mėgstamas maistas buvo labai žemiškas. Iki mitybos pokyčių jis mėgo ir vokišką keptą kiaulieną, kurią jam gamindavo namų šeimininkė. Tai buvo sotus, tradicinis patiekalas, labiau primenantis šeimos pietus nei mokslininko legendą.

Itališka virtuvė taip pat turėjo vietos jo namuose. Vaikystėje Einšteino šeima kurį laiką gyveno Milane, o jo sesuo pamėgo itališką maistą. Šis skonis vėliau persikėlė ir į jo buitį – namuose būdavo gaminama Bolonijos pasta su parmezanu arba pomidorų padažu.

Desertui Einšteinas rinkdavosi ne tortus ar sudėtingus saldumynus, o braškes su grietinėle. Teigiama, kad braškes jis labai mėgo ir galėdavo jų suvalgyti daug. Tai dar viena detalė, kuri gerai dera prie viso jo maisto paveikslo: paprasta, aišku, skanu.

Ką iš to galima pasiimti sau

Einšteino mėgstami patiekalai nebuvo brangūs ar nepasiekiami. Grybai su kiaušiniais, makaronai su grybais, kepta mėsa, pomidorų padažas, braškės su grietinėle – visa tai maistas, kurį galima pasigaminti ir paprastoje namų virtuvėje.

Galbūt būtent todėl ši istorija tokia įdomi. Ji ne apie tai, kad genijus turėjo ypatingą dietą ar slaptą produktą protui stiprinti. Ji apie tai, kad net žmogus, pakeitęs pasaulio supratimą apie laiką ir erdvę, rasdavo malonumą labai paprastuose dalykuose: miške rastame baravyke, keptuvėje čirškančiuose grybuose, karštuose makaronuose ir dubenėlyje braškių.

Kartais žmogų geriausiai parodo ne jo garsiausi darbai, o tai, ką jis mielai valgytų dar ir dar kartą. Einšteinui toks maistas buvo grybai.

Šaltinis: https://www.thedailymeal.com/2218769/albert-einstein-favorite-food-eat-three-times-day/