Elektros ir dujų kainos Europoje ir toliau kelia įtampą tiek gyventojams, tiek politikams. Nors po 2022 m. energetinės krizės piko kainos kai kuriose šalyse stabilizavosi, naujausi duomenys rodo, kad skirtumai tarp miestų ir regionų išlieka milžiniški. Kai kuriose sostinėse elektra kainuoja kelis kartus daugiau nei kitur, o įvertinus gyventojų perkamąją galią, reali finansinė našta tampa dar didesnė.
Nuo Kijevo iki Berno – kainos skiriasi kelis kartus
Pagal 2026 m. sausio pradžios duomenis, elektros energijos kaina Europos sostinėse svyravo itin plačiame diapazone. Pigiausia elektra fiksuota Kijeve, kur namų ūkiai mokėjo apie 8,8 cento už kilovatvalandę. Tuo metu brangiausia elektra buvo Berne – net apie 38,5 cento už kilovatvalandę. Europos Sąjungos vidurkis tuo pačiu laikotarpiu siekė apie 25,8 cento.
Tarp brangiausių miestų taip pat atsidūrė Berlynas, Briuselis, Dublinas, Londonas ir Praha, kur kainos viršijo 36 centus už kilovatvalandę. Priešingame spektro gale – Budapeštas, Podgorica ir Belgradas, kur elektros kainos išliko kelis kartus mažesnės.
Kodėl kainos taip skiriasi?
Ekspertai pabrėžia, kad šiuos skirtumus lemia ne vien energijos gamybos savikaina. Didelę įtaką daro kiekvienos šalies energijos šaltinių struktūra, gamtinių dujų ir atsinaujinančios energijos dalis, elektros tiekėjų pirkimo strategijos bei kainodaros modeliai. Ne mažiau svarbūs ir mokesčiai bei elektros paskirstymo kaštai, kurie kai kuriose sostinėse sudaro reikšmingą galutinės kainos dalį.
Perkamoji galia keičia visą vaizdą
Tačiau vien nominalios kainos neparodo tikrosios gyventojų padėties. Kai elektros kainos perskaičiuojamos pagal perkamosios galios paritetą, vaizdas apsiverčia aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, Bernas, kuris pagal kainą eurais buvo tarp brangiausių, įvertinus gyventojų pajamas, nusileidžia į gerokai žemesnes pozicijas. Tuo tarpu Bukareštas, kur elektra eurais atrodo gana pigi, pagal perkamąją galią tampa viena brangiausių sostinių Europoje.
Tai reiškia, kad daugelio Vidurio ir Rytų Europos šalių gyventojams energijos sąskaitos sudaro gerokai didesnę biudžeto dalį nei Vakarų ar Šiaurės Europoje, net jei kainos etiketėje atrodo mažesnės.
Stokholmas – brangus net ir turtingiems
Ypatingas atvejis yra Stokholmas. Švedijos sostinė patenka tarp brangiausių tiek pagal nominalią elektros kainą, tiek pagal perkamąją galią. Tai reiškia, kad net ir palyginti dideles pajamas gaunantiems namų ūkiams elektros ir ypač dujų kainos tampa rimtu finansiniu iššūkiu.
Gamtinių dujų kainos Stokholme 2026 m. sausį siekė apie 35 centus už kilovatvalandę – daugiau nei 13 kartų daugiau nei Budapešte. Šį išskirtinį brangumą ekspertai aiškina itin maža Švedijos dujų rinka: dujų jungtis turi tik apie 77 tūkst. namų ūkių, o didžioji jų dalis priklauso izoliuotam Stokholmo tinklui.
Mažos kainos ne visada reiškia mažą naštą
Šie duomenys atskleidžia paradoksą: miestai, kuriuose elektra ar dujos kainuoja pigiai eurais, nebūtinai yra palankūs gyventojams. Mažesnės pajamos lemia, kad net ir santykinai pigi energija tampa sunkiai pakeliama. Tuo metu kai kurios Vakarų Europos ar Šiaurės šalių sostinės, nors ir atrodo brangios, dėl didesnių atlyginimų gyventojams yra lengviau „įkandamos“.
Energetikos analitikai sutaria – kol Europoje nebus labiau suvienodinta energijos rinka ir sumažinti mokesčių skirtumai, elektros ir dujų kainų žemėlapis išliks netolygus, o tokios išimtys kaip Stokholmas ir Budapeštas dar ilgai kels diskusijas apie socialinį teisingumą ir energetinį saugumą.
Šaltinis: https://www.dagensps.se/privatekonomi/chockskillnader-i-elpriser-stockholm-bland-dyraste-staderna/
