Etiketo taisyklės, kurių gėda nežinoti: šios smulkmenos išduoda žmogų greičiau nei apranga

Kartais žmogus gali būti gražiai apsirengęs, tvarkingai susišukavęs, kvepėti brangiais kvepalais ir vis tiek per kelias minutes palikti labai prastą įspūdį. Ne dėl batų, ne dėl švarko ir ne dėl telefono rankoje. Dėl elgesio. Dėl to, kaip kalba su nepažįstamu žmogumi, kaip elgiasi eilėje, ar pastebi šalia stovinčią vyresnę moterį, ar geba patylėti tada, kai kalba kitas.

Etiketas dažnai skamba kaip kažkas pasenusio, lyg taisyklių rinkinys iš senų knygų apie tai, kurią šakutę imti prie vakarienės. Bet kasdienybėje etiketas yra daug paprastesnis. Tai gebėjimas gyventi tarp kitų žmonių taip, kad tavo patogumas netaptų jų problema. Ir būtent čia daug kas šiandien klumpa.

Viešajame transporte ir eilėse viskas pasimato greičiausiai

Viešasis transportas, poliklinikos koridorius ar eilė parduotuvėje labai greitai parodo, kiek žmoguje yra paprasto žmogiškumo. Kai autobuse įlipa nėščia moteris, vyresnis žmogus ar mama su mažu vaiku, vietos užleidimas neturėtų būti herojiškas poelgis. Tai elementarus mandagumas. Tačiau vis dar pasitaiko situacijų, kai žmonės demonstratyviai žiūri pro langą, įsmeigia akis į telefoną arba apsimeta, kad nieko nemato.

Tas pats ir eilėse. Visi skubame, visi pavargę, visi turime reikalų. Bet jei žmogui akivaizdžiai bloga, jei jis atėjo su mažu vaiku, jei senjoras vos pastovi ant kojų, kartais mandagumas reiškia ne laukti, kol kas nors kitas sureaguos, o pačiam pasakyti: „Eikite prieš mane.“ Nuo tokio sakinio pasaulis nesugrius, bet kažkam diena gali tapti gerokai lengvesnė.

Labiausiai stebina ne tai, kad žmonės kartais neužleidžia vietos. Stebina pasiteisinimai. „Aš irgi pavargęs“, „nereikėjo važiuoti“, „galėjo ateiti kitu laiku“. Taip, visi turime savo nuovargį, bet visuomenė ir skiriasi nuo laukinės kovos už vietą tuo, kad kartais matome ne tik save.

Kalbėti apie save reikia mokėti sustoti

Kita dažna blogų manierų klaida – nesibaigiantis kalbėjimas apie save. Yra žmonių, kurie bet kokį pokalbį paverčia savo gyvenimo pristatymu. Pasakai, kad buvai pavargęs, jie iškart papasakoja, kaip jie pavargo labiau. Užsimeni apie kelionę, jie prisimena savo kelionę, kuri, žinoma, buvo įspūdingesnė. Pasakai apie problemą darbe, jie jau kalba apie savo viršininką.

Pokalbis nėra monologas su trumpomis pauzėmis kitam žmogui įkvėpti oro. Normalus bendravimas reiškia ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Paklausti. Sureaguoti. Nepaversti kiekvienos temos savo scena.

Yra ir temų, kurias su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis geriau liesti atsargiai. Pinigai, amžius, religija, politika, sveikatos bėdos, šeimos konfliktai – visa tai gali labai greitai sugadinti atmosferą. Žinoma, artimi žmonės kalbasi apie viską. Bet jei ką tik susėdote prie bendro stalo ar kalbate su kolega per pertrauką, nebūtina iškart klausti, kiek jis uždirba, kodėl neturi vaikų ar už ką balsavo.

Tylėti viešose vietose irgi yra mandagumas

Kino teatre, spektaklyje, koncerte, paskaitoje ar kolegos pristatyme tylėjimas nėra formalumas. Tai pagarba žmogui, kuris kalba, ir tiems, kurie atėjo klausytis. Vis dėlto vis dar atsiranda žmonių, kurie šnabždasi per visą filmą, komentuoja spektaklį, garsiai naršo telefone ar konferencijoje kalbasi taip, lyg sėdėtų savo virtuvėje.

Jei neįdomu, galima išeiti. Jei reikia aptarti skubų reikalą, galima palaukti pertraukos. Jei telefonas nuolat vibruoja, galima bent jau išjungti garsą. Tai nėra dideli dalykai, bet būtent iš jų susideda bendras įspūdis apie žmogų.

Labai paprastas testas: įsivaizduokite, kad jūs stovite prieš auditoriją, ruošėtės, kalbate, o kažkas salėje visą laiką kuždasi, juokiasi ar žiūri vaizdo įrašus telefone. Malonu? Greičiausiai ne. Vadinasi, nereikia to daryti ir kitiems.

Laisvė būti savimi nereiškia teisės trukdyti kitiems

Šiandien dažnai sakoma: „Man nesvarbu, ką galvoja kiti.“ Ir tai gali būti labai sveika mintis, jei kalbame apie asmeninį stilių, pomėgius, išvaizdą ar gyvenimo pasirinkimus. Norite ryškių plaukų, tatuiruočių, keistos striukės ar žalių lūpų dažų – pirmyn. Tai jūsų kūnas, jūsų skonis ir jūsų reikalas.

Bet yra riba tarp „gyvenu kaip noriu“ ir „man nerūpi, kad trukdau kitiems“. Jei trečią nakties įjungiate muziką taip, kad dreba kaimynų sienos, tai jau ne saviraiška. Jei viešajame transporte garsiai leidžiate vaizdo įrašus be ausinių, tai ne laisvė. Jei laiptinėje rūkote taip, kad kvapas eina į kitų butus, tai ne jūsų asmeninis pasirinkimas – tai kitų žmonių erdvės užėmimas.

Mandagumas nereiškia, kad turime visi būti vienodi. Jis reiškia, kad turime mokėti pastebėti ribą, kur baigiasi mano patogumas ir prasideda kito žmogaus teisė ramiai gyventi.

Gero elgesio esmė labai paprasta

Etiketas nėra apie tai, kaip atrodyti „poniškai“. Jis apie tai, kaip neapsunkinti kitų žmonių gyvenimo. Užleisti vietą, kai matai, kad kitam sunkiau. Nekalbėti garsiai ten, kur kiti atėjo klausytis. Neklausinėti per daug asmeniškų dalykų. Nepulti pasakoti vien apie save. Nelaikyti savo laisvės leidimu trukdyti visiems aplinkui.

Gražus elgesys dažnai net nepastebimas. Ir būtent dėl to jis vertingas. Žmogus tiesiog šalia jūsų jaučiasi ramiai. Jam nereikia gintis, aiškintis, prašyti patylėti ar galvoti, kaip greičiau pabėgti nuo pokalbio.

O blogos manieros išlenda labai greitai. Kartais užtenka vieno sakinio, vieno gesto ar vieno apsimestinio „nematau“, kad apie žmogų pasidarytų aišku daugiau nei iš jo drabužių, pareigų ar socialinių tinklų nuotraukų.

Todėl paprasčiausia taisyklė išlieka ta pati: gerbkite ne tik save, bet ir žmones aplink. Tai skamba senamadiškai, bet kasdienybėje vis dar veikia geriau už bet kokį brangų įvaizdį.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!