Italų fotožurnalistas Massimo Sestini – vienas žinomiausių ekstremalių situacijų ir aerofotografijos meistrų – šiandien vėl atsidūrė ten, kur prieš metus, rodos, turėjo baigtis jo gyvenimas. Užšalęs kalnų ežeras, nardymas po storu ledu, vos keliasdešimties centimetrų matomumas ir staigus kūno „išjungimas“ – tai istorija, kuri skamba kaip filmo scenarijus. Tik šį kartą viskas buvo tikra.
Ir dar labiau šokiruoja ne tai, kad jis išgyveno, o tai, ką padarė po to: jis nusprendė sugrįžti į tą pačią vietą, tarsi užbaigti nebaigtą sakinį, kurį prieš metus užrašė ledinis vanduo.
Nardymas, kuris virto kova už kvėpavimą
Lemtingą dieną Sestini filmavo narus po ledu, dirbdamas prie Italijos pakrančių apsaugos kalendoriaus projekto. Situacija buvo sudėtinga nuo pat pradžių: matomumas siekė vos 20–30 centimetrų, po vandeniu vyravo įtampa, o laikas ten skaičiuojamas kitaip – ne minutėmis, o oro likučiais plaučiuose.
Po 34 minučių po vandeniu jis pajuto, kad kažkas ne taip. Iš pradžių pagalvojo apie įrangą. Tačiau netrukus suprato: problema ne aparate.
„Nustojau kvėpuoti – kūnas tiesiog užsidarė“, – taip jis apibūdino momentą, kai organizmas perėjo į kritinį režimą.
Hipotermija ir šokas: kai kūnas ima gintis… iki mirties ribos
Kaip aiškinama, situaciją sukėlė staigi hipotermija – kūno atšalimas, kuris po ledu gali ištikti greičiau, nei žmogus spėja suprasti, kas vyksta. Organizmas suveikė refleksiškai: kvėpavimo takai tarsi „užsirakino“, būklė pradėjo smukti žaibiškai.
Ištraukiant fotografą iš vandens įvyko blogiausia – sustojo širdis.
Gyvybę išgelbėjo tai, kas tokiose istorijose tampa riba tarp tragedijos ir stebuklo: žmogus šalia, kuris mokėjo reaguoti. Operacijos vadovas buvo neseniai baigęs gelbėtojų mokymus ir suveikė tiksliai, greitai ir be panikos.
5 dienos dirbtinėje komoje ir plaučių pažeidimai
Ligoninėje gydytojai nustatė sunkius padarinius: abipusę plaučių infekciją, taip pat alveolių pažeidimą, kurį sukėlė ekstremalus stresas ir komplikacijos po šoko.
Sestini penkias dienas praleido dirbtinėje komoje. Pabudęs jis pasakojo jausmą, kurį sunku apskritai įsivaizduoti – lyg laikas būtų „ištrintas“:
jam atrodė, tarsi nieko nebūtų įvykę ir neva nė viena diena nebūtų praėjusi.
Po intensyvaus gydymo, pasitelkiant metodikas, išvystytas pandemijos laikotarpiu, jo būklė stabilizavosi, o jis, kaip ekstremalaus gyvenimo būdo žmogus, stebino net medikus – greitai grįžo į darbus.
„Nufotografavau savo mirtį ir išgyvenau“
Šioje istorijoje yra viena detalė, dėl kurios ji apskriejo ne vieną šalį.
Prie Massimo Sestini buvo pritvirtinta 360° kamera, kuri automatiškai fiksavo vaizdą kas tris sekundes. Ji užfiksavo viską – ne tik nardymo akimirkas, bet ir dramatišką griūtį, ištraukimą, ribą.
Dėl to Sestini pasakė frazę, kuri šiurpina:
jis tikina esantis pirmasis, kuris užfiksavo savo kūną tuo metu, kai buvo kliniškai miręs, o vėliau tuos kadrus pamatė jau būdamas gyvas.
Tai ne tik ekstremalios fotografijos istorija. Tai – susidūrimas su pačia pabaiga.
Kodėl jis grįžta ten, kur beveik mirė?
Atrodytų, po tokio įvykio žmogus turėtų vengti net žiemos ežerų vaizdo. Tačiau Sestini pasirinko priešingai.
Jis teigia norintis sugrįžti į tą pačią vietą tam, kad:
- asmeniškai atsiprašytų už neteisingą viešą teiginį, esą ežero vanduo buvo prastos kokybės;
- „atlygintų skolą“ bendruomenei ir žmonėms, kurie jį gelbėjo;
- užbaigtų istoriją taip, kaip jis ją suvokia – su pagarba, o ne su baime.
Ir dar svarbiau – jis neslepia, kad šis įvykis jį pakeitė: tapo kantresnis, jautresnis, labiau vertinantis gyvenimą. Bet aistra ekstremaliam darbui nedingo.
„Nerčiau dar kartą. Baimė nenugalėjo“, – tokia jo žinutė.
Nauji planai: migracijos tragediją nori parodyti iš tokio kampo, kokio niekas nedrįso
Po dešimtmečius trukusio migrantų krizės dokumentavimo Sestini planuoja grįžti prie jūros – bet ne poilsiauti.
Jis nori filmuoti žmonių gelbėjimo operacijas, derindamas du pasaulius:
- vaizdą iš viršaus, iš sraigtasparnių ir oro;
- vaizdą iš apačios, po vandeniu.
Tikslas – ne sensacija, o dar arčiau žmogaus priartintas pasakojimas apie tragediją, kuri Europoje vyksta tyliai, bet nuolat.
