Šių metų vasario pradžia Baltijos šalyse parodė dvi veidų puses: dienomis buvo sausų, saulėtų tarpų, tačiau naktimis kai kur fiksuoti ir aštresni šalčio šuoliai. Vis dėlto, pasak Latvijos gamtininko Vilio Bukšo, tai nereiškia, kad žiema traukiasi – priešingai, ji dar turi ką parodyti. Jis aiškiai pabrėžia: vasaris liks žiemiškas, su sniegu, permainingu šalčiu ir tik pačioje pabaigoje – trumpais pavasario „užuominos“ momentais.
Bukšas savo prognozes grindžia senaisiais gamtos stebėjimo metodais, sezonų ženklų palyginimais ir kalendorinėmis datomis. Ir nors jo įžvalgos kyla iš Latvijos stebėjimų, pats modelis – pusiau uždaras Baltijos regionas, panašūs oro masių judėjimai, artimas klimatas – reiškia, kad tokios tendencijos dažnai persiduoda ir Lietuvai bei Estijai.
Žiema nesitraukia: ženklai, kurie, pasak Bukšo, viską pasako
Gamtininkas išskiria kelis ženklus, dėl kurių, jo teigimu, nereikėtų tikėtis „minkšto“ vasario. Vienas ryškiausių – sausio viduryje stebėtas kiaulės blužnies vaizdas: jeigu organas lygus, bet link galo sustorėja, tai esą rodo snieguotą ir užsitęsiančią žiemos pabaigą. Bukšas šį ženklą pateikia kaip svarbų argumentą, kad žiema dar „nepasakė paskutinio žodžio“.
Kitas signalas – pernykščiai eglių viršūnių kankorėžiai. Pasak jo, jau vasarą tai rodė, kad tikrasis žiemos atšiaurumas išlįs antroje pusėje. Kitaip tariant, didesnių žieminių „spaudimų“ verta laukti ne gruodį, o būtent sausio pabaigoje ir vasarį.
Bukšas taip pat remiasi įsitikinimu, kad žiemos pobūdį dažnai „užkoduoja“ gruodžio 1-oji. Pagal šią logiką vasaris turėtų būti vidutiniškai šaltas, tačiau jis atkreipia dėmesį ir į kitą kryptį: rugpjūčio bei gruodžio pabaigos stebėjimai leidžia manyti, kad vasaris gali būti vienas drėgnesnių, su dažnais krituliais. Tai reiškia, kad ir Baltijos šalyse dar anksti „padėti kastuvus“ – sniegas niekur nedings, o kai kur jo net gali daugėti.
Permainingas vasaris: šaltis su pertraukomis, bet be tikro pavasario
Bukšas prognozuoja permainingą mėnesį: vyraus lengvos arba vidutinės šalnos, kurias dažnai pertrauks atodrėkiai, kai temperatūra priartės prie nulio. Tokie svyravimai, pasak jo, ypač bus jaučiami mėnesio pirmoje pusėje – kai dienos šviesėja, bet žiema dar turi „atsargų“.
Ir tada jis pasako tai, ko laukia visi: ryškesnis lūžis, jo teigimu, prasidės apie vasario 17–20 dieną, jaunačio laikotarpiu. Būtent tada, anot Bukšo, gali pasirodyti juntamesni atlydžiai. Pačioje vasario pabaigoje, kai mėnulis bus augančioje fazėje, saulėtomis akimirkomis ore gali atsirasti labai specifinis artėjančio pavasario kvapas – tas, kurį žmonės atpažįsta dar prieš realų atšilimą.
Tačiau Bukšas pabrėžia: tai bus tik pirmieji „beldimai“. Tikros šilumos dar teks laukti, o sniego danga daug kur išliks ir gali net sustorėti. Kitaip tariant, pavasario pažadas bus trumpas, o žiemos fonas – vis dar dominuojantis.
Gamtos ženklai ir meteorologija: kas veikia, o kas – tik graži tradicija
Bukšas pripažįsta, kad šiandien prognozės dažnai skirstomos į dvi stovyklas. Vieni ženklai turi aiškesnį pagrindą – pavyzdžiui, aureolės (šviesos ratai) aplink mėnulį gali rodyti artėjančius pokyčius, šalnas ar kritulius. Tačiau kiti tikėjimai, susieti su konkrečiomis datomis, labiau primena istorinį įprotį nei patikimą mechanizmą. Pavyzdžiu tampa ir pasakojimai apie „Septynių brolių dieną“ – duomenų analizės rodo, kad per pastaruosius dešimtmečius tokie „kalendoriniai pranašavimai“ realybėje beveik nesuveikdavo.
Gamtos stebėtojų prognozės, kaip pabrėžiama tekste, neretai prasilenkia su tuo, ką galiausiai patiria žmonės. Pavyzdys – praėjusių metų gegužė ir birželis, kai prognozės žadėjo viena, o realybė atnešė šaltį ir drėgmę. Tai dar kartą parodo, kad gamta – permaininga, o net patyręs stebėtojas ne visada „perpranta“ oro masių staigmenas.
Kodėl „nuspėti“ sunku, net kai ženklų daug
Tekste akcentuojama ir paprasta priežastis: gyvūnai bei augalai dažniau reaguoja į jau vykstantį pokytį, o ne mato jį į priekį. Paukščiai gali sugrįžti per anksti ir nukentėti nuo staigaus šalčio, nes greitų oro masių šuolių „nuspėti“ negali net jie.
Tuo tarpu šiuolaikinė meteorologija remiasi fizikos dėsniais ir sudėtingais skaičiavimais. Ji irgi klysta, bet kasdieniam gyvenimui dažniausiai yra saugesnis pagrindas nei vien tradiciniai ženklai. Gamtos ženklai išlieka vertingi kaip ryšys su protėvių stebėjimais, bet sprendžiant praktiškai – keliones, darbus, planus – žmonės dažniausiai vis tiek remiasi mokslinėmis prognozėmis.
Bukšo išvada aiški: vasaris Baltijos šalyse bus klasikinis žiemos mėnuo – su sniegu, permainingu šalčiu ir tik pačioje pabaigoje su pirmosiomis, dar labai atsargiomis pavasario viltimis.
