Gyvatės žiemą niekur nedingsta: jos gali slėptis arčiau namų, nei norėtumėte

Vasarą gyvatę galima pamatyti netikėtai: aukštoje žolėje prie sodybos, ant miško tako, šalia tvenkinio, komposto krūvos ar net kieme, kur ką tik ėjote basi pasiimti skalbinių. Tokie susitikimai dažniausiai trunka vos kelias sekundes – žmogus sustingsta, gyvatė sprunka į šalį, o širdis dar kurį laiką plaka greičiau. Tačiau vos tik ruduo atvėsta, šie ropliai tarsi dingsta. Ir čia prasideda įdomiausia dalis: jie neišskrenda, neiškeliauja toli ir nepradingsta „kažkur miške“. Dažnai jie žiemoja visai netoli tos vietos, kur buvo pastebėti vasarą.

Lietuvoje rudenį gyvatės ir žalčiai ima ieškoti saugių vietų žiemai. Valstybinių miškų urėdijos specialistai primena, kad jų elgesys priklauso nuo metų laiko: pavasarį ropliai bunda, poruojasi, vasarą aktyviai maitinasi, o rudenį juda žiemojimo vietų link. Todėl rugsėjį ir spalį juos galima pastebėti dažniau ne todėl, kad jų staiga „prisiveisė“, o todėl, kad jie ieško tinkamos slėptuvės prieš šaltąjį sezoną. VMU taip pat primena, kad Lietuvoje dažniausiai sutinkamas geltonskruostis žaltys, o vienintelė pavojinga nuodinga gyvatė yra paprastoji angis.

Kas iš tikrųjų nutinka gyvatei, kai atšąla

Gyvatės yra šaltakraujai gyvūnai, todėl jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos. Kai dienos trumpėja, naktys šąla, o žemė vis ilgiau išlieka vėsi, gyvatės tampa vis lėtesnės. Jos nebegali būti tokios aktyvios kaip vasarą, nes jų kūnas tiesiog nebegamina šilumos taip, kaip žmogaus ar kitų žinduolių organizmas.

Žiemą gyvatės patenka į vadinamąją brumacijos būseną. Tai nėra visiškai tas pats, kas žinduolių žiemos miegas. Gyvatė tarsi sustingsta: sulėtėja jos kvėpavimas, širdies ritmas, judesiai, medžiagų apykaita. Ji beveik nejuda, nebeieško grobio ir neėda, nes šaltu metu maisto suvirškinti nebegalėtų. Tokiu laikotarpiu roplys išgyvena iš anksčiau sukauptų energijos atsargų.

Jeigu žiema pasitaiko labai permaininga, o viena kita diena būna neįprastai šilta ir saulėta, gyvatė gali trumpam išlįsti iš slėptuvės. Tai nereiškia, kad ji „pabudo visam laikui“. Dažniausiai roplys tik trumpai pasirodo, gali pasišildyti ar paieškoti vandens, o tada vėl grįžta į savo žiemojimo vietą.

Kur gyvatės slepiasi iki pavasario

Svarbiausia gyvatės užduotis prieš žiemą – rasti vietą, kur temperatūra būtų kuo stabilesnė. Paviršiuje žiemą būna pavojinga: žemė įšąla, temperatūra svyruoja, o atviroje vietoje roplys paprasčiausiai neišgyventų. Todėl gyvatės ieško plyšių, ertmių, urvų ir kitų užuovėjų, kur šaltis nepasiekia taip staigiai.

Tokios vietos gali būti visai natūralios – po kelmais, tarp medžių šaknų, graužikų urvuose, akmenų plyšiuose, po tankiu lapų sluoksniu. Tačiau privačiose valdose gyvatėms tinka ir žmogaus sukurti kampai: malkų krūvos, senos lentos, statybinės medžiagos, komposto krūvos, erdvės po pašiūrėmis, ūkiniais pastatais ar betoninėmis konstrukcijomis.

Didžiausia klaida – rudenį ar ankstyvą pavasarį plikomis rankomis ardyti senas krūvas, kelti lentas, stumdyti akmenis ar semti kompostą nepažiūrėjus, kas yra viduje. Gyvatė paprastai nepuls žmogaus pirma, tačiau užklupta, prispausta ar paimta į rankas gali gintis.

Ar gyvatės žiemoja po vieną?

Kai kurios gyvatės gali žiemoti po vieną, tačiau tinkamose vietose gali susirinkti ir kelios. Jeigu slėptuvė gera – pakankamai gili, apsaugota nuo įšalo, neperšlampanti ir rami – ji gali būti naudojama ne vieną sezoną. Dėl to sodybų šeimininkai kartais pastebi, kad ropliai kasmet pasirodo panašioje vietoje.

Tai nereiškia, kad kiemas „užkrėstas gyvatėmis“. Dažniausiai tai reiškia, kad aplinkoje yra joms tinkamų sąlygų: aukšta žolė, daug slėptuvių, drėgnos vietos, graužikai, nejudinamos krūvos. Jei norite sumažinti tikimybę sutikti gyvatę prie namų, verta pradėti ne nuo baimės, o nuo tvarkos: trumpinti aukštą žolę, nelaikyti nereikalingų lentų ir šiukšlių krūvų, malkas sukrauti tvarkingai, o kompostą įrengti toliau nuo dažnai vaikštomų vietų.

Kaip atskirti žaltį nuo angies

Lietuvoje žmonės dažniausiai išsigąsta bet kokio šliaužiančio roplio, tačiau ne kiekviena gyvatė yra pavojinga. Geltonskruostį žaltį dažnai galima atpažinti iš geltonų arba oranžinių dėmių galvos šonuose. Jo vyzdžiai apvalūs, o pats roplys paprastai stengiasi pabėgti. Gindamasis žaltys dažniau skleidžia nemalonų kvapą arba apsimeta negyvas, nei kanda.

Paprastoji angis dažniausiai turi tamsų zigzago raštą ant nugaros, nors jos spalva gali skirtis. Angies vyzdžiai elipsės formos, panašesni į katės. Vis dėlto gamtoje ne visada verta bandyti tiksliai nustatyti rūšį iš arti. Saugiausia taisyklė paprasta: pamatėte gyvatę – sustokite, atsitraukite, nelieskite ir leiskite jai pasitraukti.

VMU specialistai pataria miške ar aukštoje žolėje avėti aukštesnius batus, o prieš tiesiant ranką link grybo, uogos, lentos ar akmens – pirmiausia apžiūrėti vietą. Tai ypač aktualu rudenį, kai ropliai juda žiemojimo vietų link, ir pavasarį, kai jie vėl tampa aktyvūs.

Kada gyvatės pabunda po žiemos

Vienos tikslios datos nėra. Viskas priklauso nuo pavasario: kiek įšyla žemė, kiek saulėtų dienų, ar naktimis dar spaudžia šalnos. Šiltesniais metais pirmieji ropliai gali pasirodyti anksčiau, vėsesniais – vėliau. Dažniausiai Lietuvoje gyvačių aktyvumas ryškiau pastebimas pavasarį, kai orai tampa stabilesni ir ropliai gali šildytis saulėje.

Pavasarį gyvatės dažnai būna vangios, todėl jas galima pamatyti ant takų, akmenų, kelmų ar kitų saulės įšildytų vietų. Jos ten būna ne dėl to, kad ieško žmogaus, o todėl, kad bando sušilti. Būtent todėl nereikėtų jų vaikyti, liesti lazda, fotografuoti iš kelių centimetrų ar bandyti perkelti rankomis.

Ką daryti, jei gyvatę radote kieme, rūsyje ar prie malkų

Pirmiausia – nepanikuoti. Dauguma susitikimų baigiasi tuo, kad gyvatė pati pasitraukia, jei jai paliekamas kelias. Nereikia jos mušti, spausti, gaudyti kibiru ar bandyti išnešti rankomis. Jei roplys pateko į rūsį, garažą ar ūkinį pastatą, saugiausia atidaryti išėjimą ir leisti jam pasišalinti pačiam. Jei situacija kelia nerimą, namuose yra mažų vaikų, augintinių arba įtariate, kad tai angis, geriau kreiptis pagalbos į specialistus, o ne improvizuoti.

Jeigu žmogui įkando gyvatė, nereikėtų bandyti siurbti nuodų, pjauti žaizdos ar veržti galūnės savadarbiais turniketais. Reikia išlikti kuo ramesniam, mažiau judėti, nuimti žiedus ar ankštus daiktus nuo įkąstos galūnės, nes ji gali tinti, ir kreiptis į medikus. VMU nurodo, kad įkandus bet kokiai gyvatei patariama nedelsiant kreiptis į medikus.

Gyvatės mums gali kelti nemalonų jausmą, bet jos nėra kiemo priešas. Jos naikina graužikus, palaiko gamtos pusiausvyrą ir pačios dažniausiai stengiasi žmogaus išvengti. Žiemą jos tiesiog ieško ramios, saugios vietos išlaukti šalčius. O žmogui svarbiausia žinoti vieną dalyką: kuo tvarkingesnis kiemas ir kuo mažiau netvarkingų slėptuvių, tuo mažesnė tikimybė, kad pavasarį iš po senos lentų krūvos į jus pažvelgs netikėtas žiemos kaimynas.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!