Kai Lietuvoje spaudžia tikras speigas, žiema staiga įgauna visai kitą prasmę. Žmogui tai dažniausiai yra nepatogumas – šaltesnis rytas, nušalę automobilio langai, sunkiau išvažiuoti iš kiemo. Tačiau gyvūnams, kurie gyvena lauke, tokie orai tampa riba tarp išgyvenimo ir nelaimės. Prie minus 25 ar net minus 30 laipsnių šaltis jau nėra „žiemiška nuotaika“ – tai fiziologinis išbandymas, kurį ne visi pakelia.
Būtent tokiomis dienomis žmonės dažniau pastebi, kad gyvūnai elgiasi kitaip nei įprastai: prie daugiabučių rūsių slampinėja benamės katės, šunys ilgiau stovi prie vartų, paukščiai priartėja prie namų, lesyklėlėse kyla tikros „eilės“. Atrodo lyg gamta pati siųstų signalą – gyvūnai ateina ne iš smalsumo, o todėl, kad jiems reikia pagalbos.
Šalčiai ypač skaudžiai paliečia tuos, kurie neturi nieko: nei šilto guolio, nei pastogės, nei šeimininko, kuris jais pasirūpintų. Todėl šį žiemos laikotarpį gyvūnų globėjai ragina gyventojus ne ieškoti kaltų socialiniuose tinkluose, o atlikti kelis paprastus, bet realiai gyvybes gelbstinčius veiksmus.
Katės išgyvena gudriai, bet ne visos turi šansą
Lauke gyvenančios katės dažnai atrodo „atsparios“: jos prisitaikiusios slėptis rūsiuose, sandėliukuose, po laiptais, net ir sniege moka susirasti šiltesnę vietą. Tačiau ši taisyklė galioja tik stipriausioms. Silpnos, jaunos, sergančios ar traumuotos katės šaltyje greitai pralaimi kovą.
Gyvūnų globėjai pabrėžia, kad daugeliu atvejų katei nereikia stebuklų – jai reikia vietos, kur nėra vėjo, kur galima susisukti ir išlaikyti šilumą. Todėl vienas elementariausių dalykų, ką gali padaryti žmogus, yra sudaryti galimybę katei patekti į saugią erdvę. Daugiabučių gyventojams tai dažnai kelia diskusijų, bet realybė tokia: jei rūsio durys sandariai užrakintos, o lauke minus 25, gyvūnas praktiškai neturi kur dingti.
Ypač padeda paprastos slėptuvės: dėžė, nedidelis namelis, uždara vieta su šilta medžiaga, kur katė galėtų atsigulti. Tokie sprendimai nėra „prabanga“ – tai minimalus prieglobstis, kuris išgelbėja nuo nušalimų.
Šunys speige kenčia labiau, nei dažnai norime pripažinti
Su šunimis situacija daug grėsmingesnė. Skirtingai nei katės, šuo dažnai būna pririštas, apribotas grandine ar aptvaru, kur neturi galimybės ieškoti geresnės vietos. Kai naktį spaudžia dvidešimties ar trisdešimties laipsnių šaltis, net ir didelis šuo gali nušalti, ypač jei guolis drėgnas, vėjo perpučiamas ar tiesiog nepakankamai izoliuotas.
Gyvūnų priežiūros specialistai primena, kad nušalimas nėra vien „letenėlių problema“. Šuo šaltyje gali patirti vidaus organų uždegimus, peršalti, o ilgainiui – sirgti rimtomis ligomis. Būtent dėl to jautriausia vieta žiemą tampa tie šunys, kurie paliekami lauke kaip „sargai“, nors realiai neturi sąlygų išgyventi ekstremaliame šaltyje.
Kai kalbame apie pagalbą, svarbiausia – ne isterija, o veiksmai
Gyvūnų prieglaudos žmonės dažnai atkreipia dėmesį į paradoksą: socialiniuose tinkluose daug emocijų, daug pasipiktinimo, bet trūksta konkrečių darbų. O gyvūnų gelbėjimas visada yra praktiškas. Tai maistas, šiluma, medžiagos guoliui, veterinarija, transportas, laikas. Ne paspaudimai.
Globėjai sako paprastai: jei nori padėti – pirmiausia pasirūpink, kad tavo paties aplinkoje gyvūnai turėtų bent minimalias sąlygas. Jei šalia namų yra benamių kačių, galima padėti maisto ir vandens. Jei yra kaimynas, kuris šunį palieka lauke, verta ne tik piktintis, bet ir pasikalbėti, ar gyvūnas turi šiltą būdą, ar guolis sausas. Kartais užtenka vieno klausimo, kad žmogus suprastų, jog taip elgtis negalima.
Paukščiai žiemą išdrįsta arčiau žmonių – bet svarbu maitinti teisingai
Šalčiai keičia ir paukščių elgesį. Net tie, kurie įprastai laikosi atokiau, žiemą artėja prie gyvenviečių, nes čia lengviau rasti maisto. Lesyklos tampa ne dekoracija, o realiu išlikimo tašku.
Tačiau pagalba paukščiams turi būti protinga. Lietuvoje vis dar gajus įprotis paukščius maitinti duona, nors specialistai perspėja – tai viena didžiausių klaidų. Duona nepritaikyta paukščių mitybai, ji ne tik nenaudinga, bet gali sukelti sveikatos sutrikimų, o svarbiausia – formuoja neteisingą priklausomybę.
Tinkamiausias maistas smulkiems paukščiams – saulėgrąžos, grūdai, riebalų kamuoliukai. Tik vienas svarbus niuansas: jei dedami riebalų kamuoliukai, geriau nuimti tinklelį, nes paukščiai kartais jame įsipainioja ir susižaloja.
Žiemos metu labai svarbu ir tai, kad paukščiai turėtų kur slėptis. Todėl šalia lesyklos esantis krūmas, šakų krūvelė ar tankesnė augmenija tampa jų išsigelbėjimu nuo plėšrūnų. O gyvenant daugiabučiuose verta prisiminti ir dar vieną detalę – stiklas. Paukščiai į jį atsitrenkia dažniau nei žmonės galvoja, todėl langus galima pažymėti lipdukais ar paprastais apskritimais, kad būtų matoma kliūtis.
Kodėl šis šaltis yra daugiau nei vien „stipri žiema“
Gyvūnų globėjai dažnai pastebi, kad šiuolaikiniai žmonės prie šalčio tiesiog atprato. Žiemos tapo nepastovios, šiltesnės, todėl net trumpas ekstremalaus speigo laikotarpis sukelia netikėtą šoką – ne tik žmonėms, bet ir infrastruktūrai bei gyvūnams.
Tačiau gamta nesiderina prie mūsų komforto. Speigas sugrįžta tada, kai jam „laikas“, o gyvūnai lieka ten pat – priklausomi nuo žmogaus sprendimų. Ir būtent čia yra esminė žinutė: jei gyvūnas priartėja prie žmogaus, jis tai daro ne todėl, kad „susigalvojo“, o todėl, kad jis prašo pagalbos vieninteliu būdu, kurį moka.
Tokiais vakarais Lietuvoje kartais užtenka visai nedaug: palikti dubenėlį maisto, atverti rūsio angą, padėti kartoną ir antklodę į sausą kampą, nepraeiti pro sušalusį paukštį ar akivaizdžiai išsekusį gyvūną.
Nes kai speigas siekia trisdešimt, net maža žmogaus pagalba gali tapti tuo skirtumu, kuris nulemia gyvybę.
