Helovino moliūgai ir Vėlinės turi daugiau bendro nei atrodo: skiriasi tik papročiai ir jų istorija

Ant vienos palangės šviečia išskaptuotas moliūgas, o kapinėse netrukus sužibs žvakės. Heloviną ir Vėlines sieja metų laikas bei su mirusiaisiais ir anapusiniu pasauliu susiję vaizdiniai, tačiau šiandien jų nuotaika ir papročiai skiriasi: vienur vyrauja persirengėliai ir žaidimai, kitur – mirusiųjų atminimas.

Šios dienos eina viena po kitos, todėl jas lengva suplakti į vieną šventę. Vis dėlto Visų Šventųjų diena minima lapkričio 1-ąją, Vėlinės – lapkričio 2-ąją, o Helovinas švenčiamas spalio 31-osios vakarą.

Rudens sandūra ir pasakojimai apie mirusiuosius

Helovino istorija dažnai siejama su senąja keltų Samhaino švente, žymėjusia derliaus sezono pabaigą ir tamsesnio metų laiko pradžią. Su šiuo laikotarpiu buvo siejami tikėjimai apie gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių artumą.

Ilgainiui Helovino papročius veikė ir krikščioniškasis kalendorius: jo angliškas pavadinimas siejamas su Visų Šventųjų dienos išvakarėmis. Vis dėlto dabartinis Helovinas nėra tiesiog senovinės šventės kopija – jo tradicijos formavosi skirtingose vietose ir keitėsi laikui bėgant.

Lietuvoje mirusiųjų atminimo papročiai taip pat turi ir senesnių, ir krikščioniškų tradicijų sluoksnių. Vėlinės šiandien pirmiausia siejamos su mirusiųjų prisiminimu, malda ir kapų lankymu, o ne su persirengėlių linksmybėmis.

Helovino moliūgai ir Vėlinės turi daugiau bendro nei atrodo: skiriasi tik papročiai ir jų istorijaNuotrauka: Unsplash / Marko Blažević

Kaip atsirado šviečiantis moliūgas?

Išskaptuotas moliūgas su žiburiu viduje tapo vienu lengviausiai atpažįstamų Helovino ženklų. Tačiau Airijoje ir Škotijoje panašiems žibintams anksčiau buvo naudojamos ir kitos daržovės, pavyzdžiui, ropės.

Šiai tradicijai persikėlus į Šiaurės Ameriką, žibintams imti naudoti moliūgai. Šiandien jie dažniausiai yra šventinė puošmena: vieni išpjausto juokingą veidą, kiti renkasi bauginantį, o pats žibintas nebūtinai turi religinę reikšmę.

Vėlinių žvakė kapinėse turi kitą vietą ir paskirtį – ji uždegama prisimenant mirusiuosius. Nors abiem atvejais tamsoje matome šviesą, jos nereikėtų laikyti visiškai tapačiais simboliais.

Kaip šias dienas atskirti šeimoje?

Kalbėdami su vaikais, pirmiausia įvardykite datas: Helovino vakaras yra spalio 31-ąją, Visų Šventųjų diena – lapkričio 1-ąją, o Vėlinės – lapkričio 2-ąją. Prie moliūgo galite trumpai papasakoti, kad jo žibinto tradicijoje anksčiau naudotos ir kitos daržovės. Lankydami kapus, paaiškinkite, kad žvakė čia uždegama mirusiesiems prisiminti. Jei skaptuojate moliūgą, mažesniems vaikams patikėkite piešti veidą, o pjovimo darbus palikite suaugusiajam.

Šeima gali pasirinkti vieną tradiciją, abi arba nė vienos. Šviečiantis moliūgas ir žvakė ant kapo vienas kito nepakeičia – jie pasakoja skirtingas istorijas apie tą patį tamsėjantį metų laiką.