Kaip paukščiai randa kelią į Afriką ir grįžta į Lietuvą? Jų navigacija slepia daugiau, nei galėjome įsivaizduoti

Rudenį virš Lietuvos nusidriekia gervių virtinės, ištuštėja gandralizdžiai, o vasarą aplink namus nardžiusios kregždės dingsta iš akiračio. Vieni paukščiai sustoja žiemoti Europoje, kiti leidžiasi į Afriką ir įveikia tūkstančius kilometrų. Pavasarį dalis jų vėl grįžta į tas pačias apylinkes, kartais – net prie pažįstamo lizdo.

Kaip jie randa kelią be žemėlapio ir GPS? Mokslininkai nustatė, kad paukščiai naudojasi ne vienu orientyru. Jiems gali padėti Saulė, žvaigždės, Žemės magnetinis laukas, pažįstamas kraštovaizdis ir kitų paukščių patirtis. Tačiau kai kurios šios navigacijos paslaptys iki šiol nėra iki galo atskleistos.

Vieni keliauja per Europą, kiti – iki Afrikos

Paukščiai iš Lietuvos išskrenda ne tiesiog dėl to, kad jiems šalta. Artėjant žiemai keičiasi dienos ilgumas, mažėja maisto, užšąla vandens telkiniai. Vabzdžiais mintantiems paukščiams ar šlapynėse maisto ieškantiems gandrams išgyventi darosi sunkiau, todėl jie traukia ten, kur sąlygos palankesnės.

Lietuvoje perintys baltieji gandrai dažniausiai nukeliauja apie 5–7 tūkstančius kilometrų, o kai kurie pasiekia net Pietų Afriką – jų kelionė gali siekti apie 10 tūkstančių kilometrų. Gamtos tyrimų centro duomenimis, svarbios mūsų gandrų žiemavietės yra Sahelio regione, ypač Čado ir Sudano apylinkėse. Paukščiai nebūtinai visą žiemą būna vienoje vietoje: jie juda ieškodami maisto ir tinkamų sąlygų.

Į Afriką gandrai paprastai keliauja aplenkdami Viduržemio jūrą iš rytų pusės. Taip jie gali pasinaudoti virš įšilusios sausumos kylančiomis šilto oro srovėmis. Sukdamiesi jose paukščiai pakyla aukštyn, o paskui sklendžia toliau, taupydami jėgas. Virš didelių vandens telkinių tokių srovių susidaro mažiau, todėl ilgas skrydis per atvirą jūrą gandrams būtų gerokai sunkesnis.

Kregždės ir čiurliai taip pat keliauja į Afriką, tačiau jų skrydžio būdas ir maršrutai skiriasi nuo gandrų. Tuo metu daugeliui ančių, žąsų ar gulbių nereikia pasiekti Afrikos: dalis jų žiemoja Vakarų ar Pietų Europoje, kur lengviau rasti atvirą vandenį ir maisto. Kai kurie vandens paukščiai, jei sąlygos leidžia, lieka ir Lietuvoje.

Paukščiai turi kelis būdus rasti kryptį

Vienas labiausiai tyrinėjamų orientyrų – Žemės magnetinis laukas. Eksperimentai rodo, kad kai kurie paukščiai geba jį jausti ir naudoti kaip kompasą. Tačiau tai nereiškia, kad paukštis turi žmogaus naudojamą navigacijos ekraną ar visada žino tikslias savo koordinates.

Kaip tiksliai veikia magnetinio lauko jutimas, mokslininkai vis dar aiškinasi. Viena nagrinėjamų galimybių susijusi su paukščių akyse esančiais šviesai jautriais baltymais, vadinamais kriptochromais. Laboratorijoje tirtas migruojančios liepsnelės baltymas CRY4 parodė jautrumą magnetiniam laukui, todėl jis laikomas vienu galimų šios sudėtingos sistemos dalyvių. Vis dėlto dar neįrodyta, kad būtent šis baltymas veikia kaip gyvo paukščio magnetinis jutiklis, ir nežinoma, ar paukštis magnetinį lauką „mato“ kaip kokį nors vaizdą.

Paukščiai naudojasi ir kitais orientyrais. Dieną kai kurioms rūšims padeda Saulės padėtis ir vidinis biologinis laikrodis, o naktį migruojantys paukščiai gali orientuotis pagal žvaigždėtą dangų. Skrisdami pažįstamose vietovėse jie taip pat gali atpažinti pakrantes, upių slėnius ar kitus kraštovaizdžio bruožus. Kai kurioms rūšims, ypač keliaujančioms virš jūros, svarbi gali būti ir uoslė.

Kurį orientyrą paukštis naudoja labiausiai, priklauso nuo rūšies, patirties ir aplinkybių. Debesuotą dieną ar virš nepažįstamos vietovės vieni ženklai gali būti mažiau naudingi, todėl gebėjimas remtis keliais skirtingais signalais padeda prisitaikyti.

Kaip kelią randa paukštis, skrendantis pirmą kartą?

Dalis mažų giesmininkų į pirmąją migraciją iškeliauja be tėvų. Jiems padeda įgimtas polinkis skristi tam tikra kryptimi ir tam tikrą laiką, nors tai nėra tikslus iš anksto užrašytas kiekvieno posūkio žemėlapis. Augdami paukščiai taip pat įgyja patirties, kuri gali padėti vėlesnėse kelionėse.

Kitoms rūšims daug reiškia būrys. Pavyzdžiui, jaunos žąsys ar gervės keliaudamos su patyrusiais paukščiais gali išmokti maršrutą ir pažinti sustojimo vietas. Tačiau ne visus stambius paukščius galima apibūdinti vienodai. Lietuvoje perintys juodieji gandrai rudenį dažniausiai migruoja pavieniui, o ne nuolat laikosi šeimos būryje.

Prieš ilgą kelionę paukščiams reikia sukaupti energijos. Daugelis jų pradeda daugiau maitintis ir augina riebalų atsargas – jos tampa svarbiu kuru skrydžiui. Kelionėje paukščiai paprastai stoja pailsėti ir pasimaitinti, tačiau kai kurioms rūšims tenka be sustojimo įveikti labai ilgas atkarpas.

Paukštis, kuris ore gali praleisti beveik dešimt mėnesių

Vienas įspūdingiausių ore gyvenančių paukščių – juodasis čiurlys, kurį vasarą galima pamatyti ir Lietuvos miestuose. Jis gaudo vabzdžius skrisdamas, o pasibaigus perėjimo laikotarpiui beveik visą laiką gali praleisti ore.

Tyrėjai, pritvirtinę prie čiurlių mažus jų judėjimą registruojančius prietaisus, nustatė, kad maždaug dešimt mėnesių trunkančiu neperėjimo laikotarpiu paukščiai ore praleido daugiau kaip 99 proc. laiko. Dalis tirtų čiurlių vis dėlto kartais trumpam nutūpdavo.

Kaip čiurliai ilsisi tokių ilgų skrydžių metu, dar nėra iki galo išaiškinta. Kad paukščiai gali miegoti skrisdami, įrodyta tiriant kitą rūšį – didžiuosius fregatus. Mokslininkai užfiksavo, kad šie jūrų paukščiai skrydžio metu gali trumpai miegoti tiek vienu smegenų pusrutuliu, tiek abiem. Tačiau šio tyrimo rezultato negalima automatiškai perkelti čiurliams.

Miestų šviesos gali suklaidinti keliautojus

Paukščių kelionėse pavojų kelia ne tik audros, nuovargis ar maisto trūkumas. Naktį migruojančius paukščius gali sutrikdyti ryškus dirbtinis apšvietimas, ypač kai šviesos juos patraukia prie pastatų. Tokiose vietose padidėja susidūrimo su stiklais ir kitomis konstrukcijomis rizika.

Kai kurie moksliniai bandymai taip pat rodo, kad tam tikromis sąlygomis elektromagnetiniai trikdžiai gali paveikti paukščių orientaciją. Vis dėlto jų poveikis skirtingoms rūšims ir realiomis sąlygomis dar tiriamas, todėl negalima teigti, kad kiekvienas elektros tinklas ar miesto signalas sutrikdo paukščių navigaciją.

Paukščiams padėti galima ir paprastais sprendimais: migracijos metu be reikalo nelaikyti įjungto ryškaus lauko apšvietimo, o didelius stiklo plotus, į kuriuos dažnai atsitrenkia paukščiai, pažymėti jiems matomais ženklais. Kuo saugesnės bus jų poilsio ir maitinimosi vietos, tuo daugiau keliautojų galės tęsti kelią ir pavasarį vėl grįžti į Lietuvą.