Į kapines – su grybų krepšiu: vokiečių įprotis vienus stebina, kitiems atrodo visiškai suprantamas

Į kapines paprastai einame su žvake ar gėlėmis. Tačiau kai kuriose Vokietijos kapinių teritorijose galima sutikti ir žmonių, kurie dairosi grybų, vaikštinėja su kava ar leidžia laiką medžių pavėsyje. Toks vaizdas daliai lietuvių tikriausiai sukeltų nepatogumą, tačiau už jo slypi platesnis pokytis: keičiasi tai, kaip miestai naudoja senąsias kapinių erdves.

Išgirdus apie grybavimą kapinėse, vaizduotė greitai nupiešia žmogų, palinkusį tiesiai virš prižiūrimo kapo. Vis dėlto čia svarbi detalė: pasakojime apie Vokietiją kalbama ir apie žaliąsias kapinių teritorijas bei plotus, kuriuose nebelaidojama. Tai nėra tas pats, kas vaikščioti per kapavietes ar rinkti grybus tarp artimųjų padėtų gėlių. Teiginys, kad žmonės „masiškai renka grybus ant kapų“, skamba gerokai dramatiškiau, nei leidžia spręsti aprašytos aplinkybės.

Vis dėlto pats reiškinys kelia įdomų klausimą. Ar didelė, medžiais apaugusi kapinių teritorija turi būti skirta vien trumpam apsilankymui prie artimojo kapo? O gal joje gali atsirasti vietos ir ramiam kasdieniam buvimui, neprarandant pagarbos mirusiesiems?

Kodėl grybautojų žvilgsniai krypsta į kapinių žalumą

Grybai neatskiria miesto parko nuo kapinių tvoros. Jiems svarbios augimo sąlygos: medžiai, drėgmė, dirvožemis ir tinkama aplinka. Senose, gausiai apželdintose kapinėse tokių vietų gali netrūkti. Lapuočiai ir spygliuočiai, pavėsingi pakraščiai bei mažiau mindomi žemės plotai sukuria aplinką, kurioje rudenį pasirodo grybų.

Todėl paaiškinimas, kodėl kas nors jų ieško būtent čia, gana žemiškas – žmonės pastebi tai, kas auga netoli jų kasdienių maršrutų. Tam nereikia nei paslaptingų papročių, nei ypatingo ryšio su laidojimo vietomis. Tačiau grybų buvimas savaime dar nereiškia, kad juos leidžiama rinkti. Viešai prieinama teritorija turi savo paskirtį ir taisykles, o pagarba kapavietėms bei jų lankytojams išlieka būtina.

Kai dalis kapinių ima priminti parką

Pateiktame pasakojime Vokietijos kapinių sodininkų asociacijos atstovu pristatomas Michaelas Ballenbergeris atkreipia dėmesį į besikeičiantį kapinių vaidmenį. Jos pamažu tampa erdvėmis, kuriose žmonės ne tik aplanko mirusiuosius, bet ir ilgiau pabūna gamtoje. Teritorijose, kuriose nebelaidojama, atsiranda daugiau galimybių pasivaikščiojimams ir kitai ramiai veiklai.

Tokį pokytį nesunku suprasti pažvelgus į pačią aplinką. Dideli medžiai, atokiau likęs eismas, takai ir suoliukai traukia ieškančius tylos. Vienam tai vieta prisiminti artimą žmogų, kitam – trumpam atsitraukti nuo miesto šurmulio. Šie poreikiai nebūtinai vienas kitam trukdo, kol lankytojai supranta, kur atėjo.

Tačiau iš pavienių pavyzdžių nereikėtų spręsti, kad visose Vokietijos kapinėse įprasta bėgioti, užkandžiauti ar grybauti. Skirtingų teritorijų tvarka ir lankytojų lūkesčiai gali skirtis. Tai, kas priimtina seniai nebenaudojamoje kapinių dalyje, šalia vykstančių laidotuvių būtų visiškai nederama.

Vieniems – ramus pasivaikščiojimas, kitiems – nepagarba

Kapinės yra viena tų vietų, kuriose kultūriniai skirtumai pasijunta ypač stipriai. Vienose šeimose prie kapo įprasta ilgiau pasėdėti, pasikalbėti, prisiminti bendras istorijas. Kitose tikimasi tylos, susikaupimo ir kuo santūresnio elgesio. Net kavos puodelis rankoje vienam gali atrodyti nereikšminga smulkmena, o kitam – nederamas kasdienybės perkėlimas į atminimo vietą.

Panašiai vertinami ir skirtingose bendruomenėse išlikę papročiai prie kapų atsinešti maisto ar gėrimų. Žmonėms, kurie tokios tradicijos nepažįsta, ji gali būti sunkiai suprantama. Tačiau atskiro žmogaus nuostaba dar neapibūdina visos šalies požiūrio: net tame pačiame mieste šeimų įpročiai ir jautrumas gali smarkiai skirtis.

Būtent todėl pasakojimas apie grybus kapinėse paliečia daugiau nei grybavimą. Jis parodo, kaip skirtingai brėžiame ribą tarp gyvųjų kasdienybės ir mirusiųjų atminimo. Medžių pilna teritorija gali pakviesti užsibūti, tačiau jos lankytojams svarbu prisiminti, kad kažkam šalia tai yra pati skaudžiausia dienos vieta. Ar jums ramus pasivaikščiojimas su kava senoje kapinių dalyje būtų priimtinas, o grybų krepšys jau peržengtų ribą?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!