Dirbtinis intelektas šiandien nebe stringa ties procesoriais – jis stringa ties atmintimi. Modeliai didėja, duomenų srautai storėja, o dabartinės atminties architektūros vis dažniau atsiremia į paprastą fiziką: šilumą, energiją ir tankį. Todėl naujiena apie ZAM (Z-Angle Memory) nėra dar vienas „gražus pristatymas“ – tai bandymas perrašyti taisykles ten, kur DI sistemų našumą realiai riboja atminties pralaidumas ir aušinimo galimybės.
ZAM kuriama SAIMEMORY – bendrovėje, kurią kartu įkūrė „SoftBank“, „Intel“ ir Tokijo universitetas. Technologija pristatyta „Intel Connection Japan 2026“ konferencijoje kaip proveržį žadantis sprendimas: daugiau talpos, daugiau pralaidumo, mažiau energijos, o tai reiškia vieną dalyką – potencialiai galingesnius DI greitintuvus ir pigesnį jų „išlaikymą“ duomenų centruose.
Kodėl dabartinė atmintis pradeda dusti
Šiandien aukščiausios klasės DI sistemose dominuojanti kryptis – HBM tipo atmintis. Ji didina talpą ir pralaidumą sluoksniuodama lustus vieną ant kito, tarsi statydama vis aukštesnį bokštą. Kuo bokštas aukštesnis, tuo labiau išryškėja dvi problemos: šiluma sunkiau pasišalina, o energijos kaina už kiekvieną papildomą laiptelį pradeda augti neproporcingai naudai. Todėl ir kalbama apie artėjimą prie praktinių ribų – kai sluoksnių daug, bet šiluminė realybė pradeda diktuoti sąlygas.
Dirbtinio intelekto pasaulyje tai virsta konkrečia kaina: didesnė delsa, didesnis aušinimo poreikis, didesnės sąnaudos, o galiausiai – mažesnis realus našumo šuolis, nei teoriškai žada specifikacijos.
ZAM idėja – pakeisti geometriją, o ne tik „krauti aukščiau“
ZAM siūlo kitą kelią. Vietoje tradicinio sluoksniavimo „aukštyn“ inžinieriai atminties struktūras išlygina palei Z ašį ir sujungia nedideliu kampu – iš čia ir pavadinimas „Z kampas“. Techninis aprašymas sudėtingas, bet pažadas pateikiamas paprastai: toks išdėstymas turėtų geriau paskirstyti šilumą ir sumažinti karščio koncentraciją vienoje probleminėje zonoje.
Prie šios architektūros iš karto pririšamas ambicingas tikslas: vienas modulis ateityje turėtų pasiekti iki 512 GB talpą. Tokia talpa DI sistemose reiškia ne tik „daugiau atminties“ – ji reiškia galimybę kelti modelių dydį, mažinti duomenų „stumdymą“, greičiau mokyti, greičiau vykdyti užklausas ir mažiau švaistyti energiją vien tam, kad sistema nuolat nepersikrautų.
EMIB suderinamumas – signalas, kad tai taikoma į realias DI pakuotes
ZAM akcentuojamas suderinamumas su „Intel“ EMIB technologija – tai sprendimas, leidžiantis tiesiogiai ir greitai sujungti kelis lustus viename korpuse. Praktikoje tai reiškia trumpesnį kelią tarp skaičiavimo ir atminties, mažesnę delsą ir didesnį efektyvų našumą, ypač ten, kur DI greitintuvai „užspringsta“ ne nuo skaičiavimo, o nuo duomenų patekimo į atmintį ir atgal.
Tai ir yra priežastis, kodėl tokie projektai pritraukia dėmesį: DI sistemose atmintis nėra priedas. Ji yra lygiai tokia pat kritinė kaip pats procesorius.
Iki 50% mažesnės sąnaudos – pažadas, kuris gali pakeisti ekonomiką
Didžiausias ZAM kabliukas – energija. Teigiama, kad lyginant su dabartiniais sprendimais, energijos sąnaudos gali būti iki 40–50% mažesnės. Jei tokio masto sumažėjimas išsilaiko realiose apkrovose, tai nebėra vien technologinis „pagerinimas“. Tai keičia visą DI infrastruktūros ekonomiką: mažiau elektros, mažiau aušinimo, mažiau šilumos, daugiau efektyvumo už tą pačią investiciją.
Kol kas tai ankstyva stadija, viešų veikimo bandymų dar nėra, todėl rinkai svarbiausias klausimas bus vienas: ar pažadai išlieka, kai ZAM susitinka su realiu duomenų centru, realiu karščiu ir realiais DI darbo krūviais.
Šaltinis: https://www.benchmark.pl/aktualnosci/zam-tajna-bron-dla-ai-intel.html
