Įsivaizduokite scenarijų, kuris daugeliui yra tapęs nemalonia atostogų klasika. Jūs sunkiai dirbote visus metus, taupėte pinigus ir pagaliau sėdite lėktuve, skrendančiame į išsvajotąjį kurortą. Už lango debesys, rankose – knyga, o mintyse – ramybė. Tačiau vos lėktuvui pakilus, idilė subyra į šipulius. Salone pasigirsta tas specifinis, ausų būgnelius veriantis klyksmas, kuris nenutyla nei po dešimties minučių, nei po valandos. Ir blogiausia šioje situacijoje yra ne pats garsas, o tėvų reakcija, kurią vis dažniau pastebime būtent tautiečių skrydžiuose – abejingas veidas, įbestas į telefoną, ir begalinė ramybė, kol aplinkiniai keleiviai gniaužia kumščius iš bejėgiškumo.
Skrydžių etiketas yra tema, apie kurią kalbama dažnai, tačiau būtent vaikų triukšmas ir tėvų atsakomybė išlieka didžiausia tabu zona. Atrodo, kad lėktuvo salonas tapo vieta, kurioje socialinės normos nustoja galioti, o tėvystės atostogos suprantamos tiesiogiai – kaip atostogos nuo tėvystės pareigų čia ir dabar.
Lietuviškas „Zen“ arba kodėl mes ignoruojame aplinkinius
Stebint situacijas lėktuvuose, kyla jausmas, kad kai kurie lietuviai tėvai vadovaujasi keista filosofija, jog visuomenė privalo suprasti ir toleruoti viską, ką daro jų atžala. Dažnai tenka matyti vaizdą, kai vaikas ne šiaip verkia dėl ausų slėgio, kas yra visiškai suprantama ir natūralu, bet nuobodulį malšina spardydamas priešais esančią sėdynę, mėtydamas maistą ar tiesiog klykdamas, nes jam niekas nepadavė planšetės. Tuo tarpu tėvai demonstruoja olimpinę ramybę. Jie ramiai gurkšnoja vyną, žiūri filmą ar tiesiog užsimerkia, tarytum vaikas šalia jų būtų nepažįstamas objektas.
Kai kantrybės netekęs keleivis išdrįsta atsisukti ir mandagiai paprašyti sudrausminti vaiką, dažniausiai sulaukia ne atsiprašymo, o gynybinės atakos. Standartinė frazė „čia juk vaikas, ką aš galiu padaryti“ tampa universaliu skydu, turinčiu pateisinti bet kokį elgesį. Tačiau tarp fiziologinio verksmo ir auklėjimo stokos yra didžiulė praraja. Kiti keleiviai puikiai jaučia skirtumą tarp kūdikio, kuriam skauda ausytes, ir penkiamečio, kuris tiesiog reikalauja dėmesio, kurio tėvai jam nesuteikia. Būtent tas tėvų abejingumas ir sukelia didžiausią pyktį. Atrodo, kad lietuviams vis dar sunku suvokti, jog lėktuvas yra viešasis transportas, o ne privatus automobilis, ir čia galioja bendrabūvio taisyklės.
Svetima gėda ir kolektyvinė kančia
Šis reiškinys sukuria atmosferą, kurią geriausiai apibūdina terminas „svetima gėda“. Aplinkiniams keleiviams tampa nejauku žiūrėti į tėvus, kurie visiškai nesistengia nuraminti savo atžalos. Mes matome stiuardeses, kurios bando šypsotis, nors jų akyse matyti nuovargis, matome kitus tėvus, kurie savo vaikus bando užimti tyliais žaidimais ir jaučiasi nepatogiai dėl triukšmaujančiųjų. O patys triukšmadarių gimdytojai elgiasi taip, lyg būtų nusipirkę bilietą ne tik sau, bet ir teise į absoliučią laisvę nuo socialinių normų.
Kodėl mes taip retai susimąstome apie kitus? Galbūt tai lemia mūsų kultūrinis uždarumas arba vis dar gajus požiūris, kad sumokėjus už paslaugą, klientas visada teisus, net jei tas klientas trukdo šimtui kitų žmonių. Lėktuve mes esame uždaryti metaliniame vamzdyje dešimties kilometrų aukštyje. Čia nėra kur pabėgti. Nėra kito kambario, į kurį galima būtų pereiti. Todėl bet koks triukšmas čia yra padauginamas dešimt kartų. Kai tėvai to nesupranta arba nenori suprasti, tai rodo elementarią empatijos stoką. Juk tas žmogus priekyje galbūt skrenda į svarbų susitikimą, galbūt bijo skristi ir bando nusiraminti, o gal tiesiog nori pailsėti.
Pasiruošimo stoka nėra pateisinimas
Dažnai tenka girdėti pasiteisinimą, kad vaikai tiesiog tokie yra. Tačiau patyrę keliautojai ir atsakingi tėvai žino, kad ramybė lėktuve dažniausiai yra kruopštaus namų darbo rezultatas. Tai reiškia pasiruošimą skrydžiui: naujų žaislų, spalvinimo knygelių, užkandžių, animacinių filmų ir ausinių paruošimą. Tai reiškia nuolatinį darbą su vaiku skrydžio metu, o ne atsipalaidavimą su žurnalu rankose. Deja, dalis lietuvių tėvų į lėktuvą įlipa tikėdamiesi, kad vaikas užmigs arba jį linksmina aplinka, o kai tai neįvyksta, tiesiog nusiplauna rankas.
Ypač liūdna stebėti situacijas, kai vaikai laksto po saloną lėktuvui esant ore, o tėvai į tai reaguoja tik tada, kai užsidega saugos diržų signalas arba kai subara įgula. Tai jau ne tik mandagumo, bet ir saugumo klausimas. Toks elgesys rodo ne tik nepagarbą kitiems keleiviams, bet ir neatsakingą požiūrį į patį vaiką.
Ar įmanoma tai pakeisti?
Pokytis turi prasidėti nuo suvokimo, kad viešoje erdvėje mes nesame vieni. Niekas nereikalauja, kad vaikai sėdėtų kaip kareivėliai ir nejudėtų keturias valandas. Visi supranta, kad vaikai pavargsta, kad jiems sunku. Tačiau visi taip pat mato pastangas. Kai tėvai stengiasi, kai jie bando nukreipti vaiko dėmesį, kai jie atsiprašo aplinkinių už nepatogumus – pyktis išgaruoja. Mes esame linkę atleisti triukšmą, bet mes negalime atleisti arogancijos ir ignoravimo.
Kitą kartą, kai ruošitės skrydžiui su mažaisiais, pagalvokite ne tik apie savo atostogas, bet ir apie tą nepažįstamąjį, sėdintį eilę priešais jus. Galbūt jūsų pastangos užimti vaiką ir parodyta pagarba aplinkiniams bus geriausia pamoka jūsų atžalai apie tai, kaip veikia civilizuota visuomenė. Nes galų gale, lėktuvas nusileis, o gėdos jausmas arba pagarba išliks ilgam.
