Kai Rasa atsidarė spintos duris, pirmiausia pamatė ne drabužius. Ji pamatė batus.
Tiksliau – vieną konkrečią porą, stovinčią apatiniame kampe. Juodi odiniai batai, kadaise pirkta „tikrai geresnė“ pora, dabar atrodė kaip žmogus po sunkios žiemos: pavargę, suskilinėję, su vos matomu plyšiu ties padu. Rasa juos kilstelėjo, pasuko į šviesą ir susiraukė.
„Dar vieną sezoną atlaikys“, – pagalvojo ji.
Tai buvo ne pirmas kartas, kai ji taip pagalvojo. Praėjusį rudenį buvo tas pats. Pavasarį – irgi. Kiekvieną kartą atsirasdavo svarbesnių dalykų: šildymo sąskaita, vaikų būreliai, automobilio remontas, mamos vaistai, paskui – artėjančios Kalėdos. Nauji batai vis būdavo nustumti į sąrašo apačią.
Ne todėl, kad Rasa nemokėjo skaičiuoti. Priešingai – ji skaičiavo viską. Ji turėjo užrašų knygelę, kurioje kiekvieną mėnesį surašydavo pajamas, sąskaitas, maistą, kurą, vaikų išlaidas ir dar vieną eilutę, kurią buvo apibraukusi dvigubai:
„Juodai dienai.“
Ši eilutė buvo šventa. Prie jos ji neliesdavo. Net tada, kai reikėdavo. Net tada, kai jau būtų buvę protinga.
Pinigai, kurie ramino ir kartu slėgė
Rasos mama visada sakydavo: „Vaikeli, gyvenime nežinai, kas nutiks. Turėk atsidėjusi juodai dienai.“
Šitas sakinys Rasai buvo įaugęs giliau nei bet koks finansų patarimas internete. Ji prisiminė, kaip vaikystėje mama slėpdavo pinigus tarp patalynės užvalkalų, po senais rankšluosčiais, į voką su užrašu „neliesk“. Kai namuose sugęsdavo skalbimo mašina ar tėvui uždelsdavo atlyginimą, tas vokas išgelbėdavo.
Todėl Rasa ir pati užaugusi elgėsi panašiai. Tik vietoj patalynės spintos turėjo atskirą sąskaitą banke. Kiekvieną mėnesį, net jei likdavo labai nedaug, ji pervesdavo bent truputį. Kartais 20 eurų, kartais 50, o kai gaudavo premiją – daugiau.
Ir iš tiesų: turėti santaupų buvo gera. Tai leido miegoti ramiau. Ji žinojo, kad netikėtas remontas ar liga neišmuš šeimos iš gyvenimo taip, kaip kadaise išmušdavo jos tėvus.
Bet ilgainiui atsitiko keistas dalykas. Pinigai, kurie turėjo suteikti ramybę, pradėjo kelti kaltę.
Kai Rasa pagalvodavo apie naujus batus, iškart išgirsdavo vidinį balsą: „O jeigu prireiks rimtesniam dalykui?“ Kai norėdavo nusipirkti geresnį paltą, tas pats balsas primindavo: „Senas dar neplyšta.“ Kai dukra paprašydavo savaitgalį nuvažiuoti į baseiną, Rasa mintyse jau skaičiuodavo ne bilietų kainą, o kiek tą mėnesį mažiau pavyks atsidėti.
Ji taupė. Tik kartais jau nebežinojo, kam.
Ryto klaida, kuri kainavo daugiau nei batai
Vieną lapkričio rytą lijo taip, kaip lyja tada, kai atrodo, jog dangus nusprendė išsiplauti visus langus vienu metu. Rasa išėjo iš namų skubėdama: vienoje rankoje kuprinė, kitoje – šiukšlių maišas, telefonu bandė atsakyti kolegei, o mintyse jau dėliojo dienos darbus.
Prie laiptinės ji pajuto šaltį.
Ne ant veido. Ne ant rankų. Pėdoje.
Dešinysis batas praleido vandenį. Iš pradžių vos vos, paskui daugiau. Iki autobusų stotelės ji nuėjo jau su šlapia kojine. Darbe bandė juokauti, kad „ruduo pasisveikino asmeniškai“, bet po pietų juokas baigėsi. Kojos buvo ledinės, galva apsunkusi, o vakare grįžusi namo ji pajuto pažįstamą perštėjimą gerklėje.
Po dviejų dienų Rasa gulėjo lovoje su temperatūra. Nedirbo, atšaukė vieną papildomą užsakymą, kurį būtų atlikusi savaitgalį, ir nusipirko vaistų. Batai vis dar stovėjo prie durų, dabar jau su laikraščiais viduje.
Tada ji pirmą kartą tyliai suskaičiavo.
Nauji batai būtų kainavę apie 90 eurų. Vaistai, prarastas papildomas darbas, taksi pas gydytoją, maistas į namus, nes nebuvo jėgų gaminti – išėjo daugiau. Ir blogiausia buvo ne pinigai. Blogiausia buvo jausmas, kad ji pati save įstūmė į šitą situaciją, nors galėjo jos išvengti.
Tą vakarą Rasa atsidarė banko programėlę ir ilgai žiūrėjo į savo „juodos dienos“ sąskaitą.
Ten buvo pinigų.
Ne milijonai, ne prabanga, bet pakankamai, kad batai nebūtų buvę drama. Pakankamai, kad nereikėtų vaikščioti su šlapia koja ir įrodinėti sau, kokia ji atsakinga.
Ir tada jai pirmą kartą šovė mintis, kuri iš pradžių pasirodė beveik gėdinga:
O jeigu juoda diena kartais prasideda būtent tada, kai per ilgai nieko sau neleidi?
Taisyklė, kuri gera, kol netampa spąstais
Taupyti juodai dienai – protinga. Tai viena geriausių finansinių taisyklių, kokias galima turėti. Santaupos apsaugo nuo skubotų paskolų, nuo panikos, nuo jausmo, kad kiekvienas netikėtumas gali sugriūti ant galvos kaip visas namo stogas.
Tačiau net gera taisyklė gali tapti spąstais, jei žmogus pradeda ją taikyti aklai.
Rasa suprato, kad jos problema nebuvo taupymas. Problema buvo tai, kad ji viską skirstė tik į dvi dėžutes: „būtina“ ir „nebūtina“. Maistas – būtina. Sąskaitos – būtina. Vaikų batai – būtina. Automobilio remontas – būtina. Jos pačios batai? Na, dar galima pakentėti.
Bet gyvenime yra trečia kategorija, apie kurią žmonės dažnai pamiršta. Tai dalykai, kurie nėra skubi nelaimė, bet tiesiogiai veikia kasdienybę: patogi avalynė, normalus čiužinys, kokybiška striukė, darbo kėdė, profilaktinis sveikatos patikrinimas, net trumpas poilsis, kai žmogus jau seniai nebepailsi.
Tokie pirkiniai dažnai atidedami, nes atrodo „ne dabar“. Bet kartais tas „ne dabar“ kainuoja daugiau nei pats daiktas.
Ne tik pinigais. Sveikata, nuovargiu, bloga nuotaika, prastesniu darbu, nuolatiniu susierzinimu, jausmu, kad gyvenimas yra tik sąskaitų apmokėjimas ir atsargų kaupimas kažkokiai būsimai nelaimei.
Kai nauji batai nėra kaprizas
Po savaitės Rasa nuėjo į batų parduotuvę. Ne į tą, kurioje vitrinoje blizga madingiausi sezono modeliai, o į paprastą, kur galima rasti patogius, šiltus ir tikrus kasdienius batus.
Ji matavosi ilgai. Anksčiau būtų rinkusis pigiausius, kad tik sąžinė mažiau graužtų. Tąkart ji elgėsi kitaip: žiūrėjo į padą, siūles, odą, vidų, ar nespaudžia pirštų. Pardavėja pasiūlė porą, kuri kainavo daugiau, nei Rasa buvo numačiusi.
Pirmoji reakcija buvo pažįstama: „Per brangu.“
Antroji – nauja: „O kiek man kainavo pigiau?“
Ji nusipirko batus. Ne pačius brangiausius, ne dėl grožio, ne todėl, kad reikėjo save apdovanoti po sunkios savaitės. Ji nusipirko juos todėl, kad tai buvo protingas sprendimas.
Grįžusi namo Rasa nepasijuto nei išlaidūnė, nei neatsakinga. Keista, bet ji pasijuto suaugusi kitaip nei įprastai. Ne ta prasme, kad moka viską atidėti ateičiai. O ta prasme, kad pagaliau mokėjo pasirūpinti ir dabartimi.
Tą vakarą ji atsivertė savo užrašų knygelę ir šalia eilutės „Juodai dienai“ įrašė dar vieną:
„Kad juoda diena neateitų.“
Finansinė ramybė nėra vien draudimai
Daug žmonių mano, kad geras elgesys su pinigais reiškia kuo daugiau atsisakyti. Nepirkti kavos išsinešti. Neiti į kiną. Nepirkti naujo drabužio. Netaisyti seno telefono, kol jis dar įsijungia. Važinėti su padangomis, kurios „dar sezoną gal atlaikys“. Laikyti pinigus neliečiamus, net jei kasdienis gyvenimas dėl to tampa sunkesnis.
Tačiau pinigai nėra tik sienelė nuo nelaimių. Jie yra ir įrankis, padedantis gyventi normaliau.
Svarbiausia – ne sulaužyti taupymo taisyklę visiškai, o sulaužyti ją protingai. Ne išleisti santaupas bet kam, ne pasiduoti kiekvienai nuolaidai, ne teisinti impulsyvaus pirkimo gražiais žodžiais. O leisti sau panaudoti dalį pinigų tada, kai pirkinys iš tiesų sprendžia problemą.
Čia ir yra skirtumas tarp kaprizo ir rūpesčio savimi.
Kaprizas dažnai gimsta iš akimirkos: pamačiau, užsinorėjau, nusipirkau, po valandos jau abejoju.
Rūpestis savimi atrodo ramiau: supratau, kad man to reikia, apgalvojau, palyginau, įsivertinau, nusprendžiau. Po tokio pirkinio dažniausiai nelieka kartaus jausmo. Lieka palengvėjimas.
