Klausimas, kuris pakeičia požiūrį
Rasa nuo tada nepakeitė viso gyvenimo. Ji nepradėjo švaistyti pinigų, nepirko visko, ko norėjosi, ir nenustojo taupyti. Atvirkščiai – jos biudžetas tapo aiškesnis.
Ji ir toliau turėjo eilutę „Juodai dienai“. Tik dabar šalia atsirado dar kelios mažesnės: „Sveikatai“, „Namams“, „Aprangai“, „Poilsiui“. Ne kiekvieną mėnesį jos būdavo pilnos. Kartais į vieną kategoriją nukeliaudavo tik keli eurai. Bet pats principas pasikeitė.
Ji nebeklausė savęs tik: „Ar galiu be to išgyventi?“
Nes žmogus gali išgyventi su labai daug kuo. Su prastais batais, skaudančia nugara, senu telefonu, nuolatiniu nuovargiu, nepatogia striuke, neaplankytu draugu, nepadaryta pertrauka. Klausimas tik – kokia kaina?
Todėl Rasa pradėjo klausti kitaip:
„Ar šis pirkinys padarys mano gyvenimą lengvesnį, sveikesnį arba ramesnį?“
Jeigu atsakymas būdavo taip, ji nebeskubėdavo savęs kaltinti. Jeigu atsakymas būdavo neaiškus, palaukdavo. Dažnai po kelių dienų noras praeidavo savaime. O jei nepraeidavo, ji suprasdavo, kad galbūt tai ne užgaida, o tikras poreikis.
Kodėl kartais verta pirkti ne „kada nors“, o dabar
Yra pirkinių, kuriuos atidėję nieko neprarandame. Dar viena suknelė, dar vienas puodelis, dar viena dekoracija namams gali palaukti. Tačiau yra ir tokių, kurių atidėliojimas tyliai kaupiasi kaip skola.
Kiauri batai tampa peršalimu. Bloga kėdė – nugaros skausmu. Prastas apšvietimas – pavargusiomis akimis. Nepataisytas automobilio garsas – brangesniu remontu. Neišsimiegojimas ant seno čiužinio – nuolatiniu irzlumu. Neleistas poilsis – perdegimu.
Tokiais atvejais taupymas gali atrodyti tvarkingai tik popieriuje. Sąskaitoje pinigų daugiau, bet gyvenime – mažiau jėgų.
Tai nereiškia, kad kiekvieną nepatogumą reikia spręsti pirkiniu. Kartais užtenka susitvarkyti, pasiskolinti, pataisyti, perplanuoti. Bet jei problema kartojasi, trukdo kasdien ir turi aiškų sprendimą, verta nustoti apsimetinėti, kad „dar nieko tokio“.
Kartais atsakingas finansinis sprendimas yra ne nepirkti, o pagaliau nupirkti tai, ką per ilgai atidėliojai.
Juodai dienai reikia taupyti, bet ne jos laukti
Po kelių mėnesių Rasa vėl ėjo į darbą per lietų. Tik šįkart ji nejautė šalto vandens pėdoje. Batai buvo sausi, žingsnis tvirtesnis, o ji pati – keistai ramesnė.
Ne todėl, kad batai išsprendė visas problemas. Sąskaitos liko sąskaitomis. Vaikų poreikiai liko. Gyvenimas ir toliau kartais išmesdavo netikėtumų. Bet Rasa pradėjo suprasti, kad finansinis saugumas nėra vien pinigų kaupimas ateičiai.
Tai ir gebėjimas laiku pastebėti, kada šiandiena jau prašo dėmesio.
Juoda diena nebūtinai yra didelė nelaimė. Kartais ji ateina tyliai: kai nuolat šąli, kai viską atidėlioji, kai jautiesi kaltas už paprasčiausią poreikį, kai pinigų yra, bet gyveni taip, lyg jų nebūtų.
Todėl taisyklę „viską atidėti juodai dienai“ kartais verta sulaužyti. Ne neatsakingai. Ne iš impulso. O todėl, kad pinigai turi saugoti ne tik nuo ateities bėdų, bet ir nuo dabarties susidėvėjimo.
Nauji batai ne visada yra tik nauji batai.
Kartais tai ženklas, kad žmogus pagaliau nustojo laukti juodos dienos ir pradėjo rūpintis, kad ji neateitų anksčiau laiko.
