Juodoji jūra nusidažė turkio spalva: NASA paaiškino, kas vyksta jos vandenyse

Juodoji jūra kasmet patiria įspūdingą natūralų virsmą, kurį galima pamatyti net iš kosmoso. Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje įprastai tamsus jos paviršius vietomis nusidažo ryškia turkio spalva, o vandens srovės suformuoja šimtus kilometrų besidriekiančias juostas ir sūkurius.

2026 metų birželio 22 dieną šį reiškinį užfiksavo NASA palydovas PACE, stebintis vandenynų spalvą ir atmosferoje vykstančius procesus. Jo padarytuose vaizduose matyti, kad šviesiai mėlyni plotai apima didelę Juodosios jūros dalį.

Nors vaizdas gali priminti į vandenį patekusią neįprastą medžiagą ar taršą, mokslininkai aiškina, kad spalvos pokytį sukelia natūralus mikroskopinių jūrinių organizmų dauginimasis.

Turkio spalvą sukuria mikroskopiniai dumbliai

Neįprasto reiškinio priežastis – kokolitoforais vadinami vienaląsčiai dumbliai, priklausantys fitoplanktonui. Pavienių šių organizmų plika akimi pamatyti neįmanoma, tačiau jų paviršių dengia mažytės kalcio karbonato plokštelės, kurios stipriai atspindi saulės šviesą.

Kai šiltuoju metų laiku kokolitoforų skaičius staiga išauga, milijardai jų šviesių apvalkalų pakeičia vandens spalvą. Jūra tuomet atrodo pieniškai mėlyna, žalsva arba ryškiai turkio, o iš palydovų matomi dideli šviesūs sūkuriai.

Toks fitoplanktono žydėjimas Juodojoje jūroje paprastai stebimas vėlyvą pavasarį ir vasarą. Kitais metų laikais joje gali vyrauti kiti mikroskopiniai dumbliai, pavyzdžiui, diatomės. Jų sudėtis ir šviesos atspindėjimo savybės skiriasi, todėl vandens paviršius atrodo tamsesnis.

Turkio spalvos plotai nėra vienalytė dėmė. Jų forma nuolat keičiasi, nes mikroskopinius organizmus neša srovės, vėjas ir vandens sūkuriai. Būtent dėl to palydovinėse nuotraukose atsiranda į marmuro raštus panašios linijos.

Spalvos pokytis pasiekė net Bosforo sąsiaurį

Šviesus vanduo buvo pastebėtas ne tik atviroje Juodojoje jūroje. Turkio spalvos juostos pasiekė ir Bosforo sąsiaurį, tekantį per Stambulą ir jungiantį Juodąją jūrą su Marmuro jūra.

2026 metų gegužės 27 dieną šią teritoriją nufotografavo Tarptautinės kosminės stoties įgulos narys. Nuotraukoje buvo galima matyti, kaip fitoplanktono sankaupos išsidėsto abiejose sąsiaurio pusėse, o jų formos atkartoja vandens srovių judėjimą.

Bosforo sąsiauryje susitinka skirtingo druskingumo ir tankio vandens masės. Viršutiniuose sluoksniuose vanduo daugiausia teka iš Juodosios jūros Marmuro jūros link, o giliau gali judėti priešinga kryptimi. Tokia sudėtinga cirkuliacija padeda paaiškinti, kodėl šviesios fitoplanktono juostos įgauna netaisyklingas ir nuolat kintančias formas.

Žvelgiant iš žemės toks spalvos pasikeitimas gali būti pastebimas tik tam tikrose pakrantės vietose. Tačiau iš orbitos matomas visas reiškinio mastas – nuo didelių žydėjimo plotų jūroje iki siaurų juostų, kurias vandens srovės įtraukia į Bosforą.

Kitoks Juodosios jūros atspalvis

Milijardai mažų organizmų tampa matomi iš kosmoso

Vienas kokolitoforas yra vos kelių mikrometrų dydžio, todėl jį galima apžiūrėti tik mikroskopu. Vis dėlto, kai tokių organizmų susikaupia milijardai, jų bendras poveikis tampa matomas net už šimtų kilometrų nuo Žemės skriejantiems palydovams.

Palydoviniai stebėjimai leidžia mokslininkams nustatyti, kur prasideda fitoplanktono žydėjimas, kaip greitai jis plečiasi ir kokia kryptimi juda. Taip pat galima stebėti, kiek laiko išlieka šviesūs plotai ir kaip jie reaguoja į vandens temperatūros, srovių ar oro sąlygų pokyčius.

Tai ypač svarbu didelėse jūrų teritorijose, kuriose nuolat imti vandens mėginius būtų sudėtinga ir brangu. Palydovai vienu metu aprėpia milžinišką plotą, todėl leidžia pastebėti procesus, kurių iš laivo ar pakrantės būtų neįmanoma įvertinti.

Vis dėlto palydovo užfiksuota spalva ne visada pati savaime atskleidžia visą reiškinio prigimtį. Norėdami tiksliai nustatyti, kokie organizmai žydi ir kokia jų koncentracija, mokslininkai palydovinius vaizdus derina su vandens mėginiais ir kitais matavimais.

Kodėl šis žydėjimas svarbus klimatui?

Kokolitoforai yra ne tik gražių turkio spalvos raštų kūrėjai. Jie dalyvauja pasauliniame anglies cikle ir daro įtaką procesams, susijusiems su anglies dioksido judėjimu tarp atmosferos, vandens ir jūros dugno.

Augdami šie mikroskopiniai organizmai vykdo fotosintezę ir naudoja vandenyje esantį anglies dioksidą. Jie taip pat formuoja kalcio karbonato plokšteles, sudarančias jų išorinį apvalkalą. Organizmui žuvus, dalis šių mineralinių dalelių kartu su organinėmis medžiagomis leidžiasi į gilesnius vandens sluoksnius.

Ne visa anglis pasiekia jūros dugną – didelė jos dalis grįžta į vandenį arba vėl įtraukiama į biologinius procesus. Tačiau dalis gali būti palaidota nuosėdose ir ten išlikti labai ilgai. Dėl to mokslininkai atidžiai stebi, kaip dažnai vyksta tokie žydėjimai, koks jų mastas ir kaip jie keičiasi laikui bėgant.

Fitoplanktonas taip pat yra svarbi jūrų maisto grandinės dalis. Juo minta smulkūs gyvūniniai organizmai, kuriuos vėliau ėda žuvys ir kiti jūros gyventojai. Todėl labai dideli fitoplanktono sudėties pokyčiai gali paveikti ne tik vandens spalvą, bet ir visą ekosistemą.

Turkio spalva Juodojoje jūroje nėra vien gražus vaizdas iš kosmoso. Ji parodo, kaip greitai gali keistis jūrų aplinka ir kaip milijardai plika akimi nematomų organizmų sugeba pakeisti milžiniško vandens telkinio išvaizdą. NASA palydovų užfiksuoti vaizdai leidžia šį procesą ne tik stebėti, bet ir geriau suprasti jo reikšmę jūros gyvybei bei pasauliniam klimatui.