Žmonija neišvengiamai išnyks – mokslininkas sako, kad klausimas jau ne „ar“, o „kada“

Skamba kaip apokaliptinio filmo pradžia, tačiau mintis gerokai paprastesnė ir kartu nejaukesnė: nė viena rūšis Žemėje nėra amžina. Bato universiteto evoliucijos biologas Nickas Longrichas primena, kad daugiau kaip 99,9 proc. visų kada nors egzistavusių rūšių jau išnyko. Neandertaliečiai, denisoviečiai, Homo erectus – visi jie kadaise atrodė tokie pat „normalūs“ savo pasaulio gyventojai kaip šiandien mes, tačiau galiausiai liko tik fosilijos ir nedidelė genetinio paveldo dalis.

Todėl, anot mokslininko, klausimas nėra, ar Homo sapiens kada nors išnyks. Žvelgiant į milijonų metų mastą, tikimybė tam yra beveik neišvengiama. Kur kas svarbiau – kada tai nutiks ir ar žmonija sugebės savo egzistavimą pratęsti tiek, kiek leidžia mūsų technologijos, gebėjimas prisitaikyti ir sveikas protas.

Didžiausia mūsų silpnybė – mums reikia labai daug

Žmogus nėra mažas, lėto metabolizmo gyvūnas, galintis kelis mėnesius išgyventi beveik be maisto. Esame dideli, šiltakraujai žinduoliai, kuriems nuolat reikia energijos, vandens, maisto ir gana stabilios aplinkos. Būtent dėl to staigus pasaulinis mitybos grandinių sutrikimas būtų viena rimčiausių grėsmių.

Istorijoje masiniai išnykimai dažnai prasidėdavo ne vien nuo tiesioginio smūgio gyvūnams, o nuo grandininės reakcijos. Milžiniškas ugnikalnio išsiveržimas, asteroido smūgis ar staigus klimato pokytis gali sumažinti saulės šviesos kiekį, sunaikinti augaliją, sutrikdyti žemės ūkį ir galiausiai palikti dideles gyvūnų rūšis be maisto.

Tai nereiškia, kad rytoj mums gresia pasaulio pabaiga. Didžioji dalis tokių katastrofų yra labai retos. Tačiau evoliucijos požiūriu net milijonas metų nėra itin ilgas laikas, o Žemė jau ne kartą parodė, kad sąlygos joje gali pasikeisti dramatiškai.

Mus gali pražudyti ne tik gamta

Asteroidai ir superugnikalniai nėra vienintelės grėsmės. Žmonija sukūrė dalį pavojų pati. Branduoliniai ginklai, masinė tarša, klimato kaita, biologinės grėsmės ir technologijos, kurių pasekmių dar iki galo nesuprantame, reiškia, kad pirmą kartą Žemės istorijoje viena rūšis turi pakankamai galios rimtai pakeisti visos planetos sąlygas.

Paradoksas tas, kad būtent mūsų intelektas suteikė mums didžiausią pranašumą, bet kartu ir gebėjimą sukurti problemas, kurių gamta pati galbūt nebūtų sukūrusi. Galime gaminti energiją iš Saulės, kurti vakcinas, prognozuoti asteroidų orbitas ir stebėti klimato pokyčius. Tačiau tuo pačiu galime pradėti karus, sunaikinti ekosistemas ar sukurti technologijas, kurių nesugebėsime tinkamai kontroliuoti.

Vis dėlto svarbu nepainioti rizikos su neišvengiamu artimu žlugimu. Žmonija jau ne kartą sumažino pačios sukurtas grėsmes. Buvo pasirašytos branduolinės ginkluotės kontrolės sutartys, sumažinta daugelio teršalų emisija, sukurtos vakcinos, pagerėjo ankstyvojo perspėjimo sistemos ir atsirado technologijų, leidžiančių greičiau reaguoti į stichines nelaimes.

Keista, bet mus saugo tai, kad esame beveik visur

Vienas didžiausių žmonijos pranašumų yra mūsų geografinis paplitimas. Žmonės gyvena visuose žemynuose – nuo atogrąžų miškų iki Arkties, nuo didmiesčių iki izoliuotų salų. Tai labai svarbu, nes rūšis, gyvenanti tik vienoje nedidelėje teritorijoje, gali išnykti nuo vienos lokalios katastrofos.

Jeigu stiprus ugnikalnio išsiveržimas sunaikintų vieną regioną, žmonių liktų kituose. Jei smarkiai pasikeistų klimatas vienoje pasaulio dalyje, mūsų technologijos ir migracijos galimybės leistų persikelti kitur. Šiuo požiūriu Homo sapiens yra viena atspariausių didžiųjų gyvūnų rūšių planetoje.

Mokslininkai tai kartais aiškina paprastai: kuo daugiau „krepšių“ turi rūšis, tuo mažesnė tikimybė, kad visi jos „kiaušiniai“ bus sudaužyti vienu metu. Baltasis lokys priklausomas nuo labai specifinės aplinkos. Žmogus gali gyventi Sacharoje, Skandinavijoje ir didžiuliame mieste beveik be tiesioginio kontakto su natūralia gamta.

Didžiausias pavojus gali būti ne asteroidas, o mūsų priklausomybė nuo sudėtingos sistemos

Šiuolaikinė civilizacija turi ir silpną vietą – ji nepaprastai sudėtinga. Miestuose gyvenantys žmonės nėra tiesiogiai priklausomi nuo vietinio derliaus, tačiau priklauso nuo elektros tinklų, logistikos, interneto, degalų, vandens tiekimo, vaistų gamybos ir tarptautinės prekybos.

Todėl pasaulinė katastrofa neturi fiziškai sunaikinti milijardų žmonių, kad padarytų milžinišką žalą. Pakaktų vienu metu sutrikdyti kelias svarbias sistemas. Pavyzdžiui, ilgalaikis energijos tiekimo sutrikimas paveiktų ne tik šviesą namuose, bet ir vandens tiekimą, ryšius, prekybą, mediciną ir maisto saugojimą.

Būtent todėl atsparumas ateities krizėms reiškia ne vien bunkerius ar maisto atsargas. Valstybėms svarbios įvairios energijos sistemos, maisto rezervai, decentralizuota infrastruktūra, ligų stebėjimas ir gebėjimas greitai atkurti ryšius bei tiekimo grandines.

Taigi kada žmonija išnyks?

Čia mokslas aiškaus atsakymo neturi. Tai gali įvykti po tūkstančių, milijonų ar dar ilgesnio laiko. Net gali būti, kad mūsų palikuonys iki tol taip pasikeis, kad biologiniu požiūriu jau nebebus laikomi dabartiniais Homo sapiens. Tokiu atveju mūsų rūšis formaliai „išnyktų“, nors jos palikuonys ir toliau gyventų.

Tolimoje ateityje pati Saulė taps rimta problema Žemei. Jos šviesis palaipsniui didėja, o po labai ilgo laiko sąlygos mūsų planetoje taps netinkamos sudėtingai gyvybei. Dar vėliau Saulė virs raudonąja milžine. Jei žmonija ar jos palikuonys iki tol vis dar egzistuos, vienintelis ilgalaikis kelias būtų gyvenimas už Žemės ribų.

Todėl mokslininko perspėjimas nėra teiginys, kad artėja konkreti pasaulio pabaigos data. Mintis kur kas blaivesnė: gamta mums nesuteikė amžino egzistavimo garantijos. Mūsų pranašumas tas, kad skirtingai nuo trilobitų ar dinozaurų galime suvokti pavojus iš anksto ir bent dalį jų sumažinti.

Galbūt svarbiausias klausimas todėl nėra „kada žmonės išnyks?“, o visai kitas – kiek ilgai sugebėsime atidėti tą dieną, nepakenkdami patys sau.