Kai katė murkia ne tik iš malonumo: ką iš tiesų reiškia šis paslaptingas garsas

Vakare katė susirango šalia ant sofos, prispaudžia šiltą šoną prie žmogaus kojos ir ima garsiai murkti. Ranka pati tiesiasi paglostyti, nes atrodo aišku: jai gera, ji jaučiasi saugi, o namuose viskas savo vietose. Tačiau kartais toks pats žemas, ritmiškas garsas pasigirsta ir tada, kai gyvūnas slepiasi po lova, nenoriai juda ar ką tik grįžo iš veterinarijos klinikos.

Būtent todėl murkimas yra vienas tų kačių signalų, kuriuos lengva suprasti per paprastai. Dažniausiai jis iš tiesų kalba apie jaukumą, bet ne visada. Įsiklausius ne vien į garsą, o į visą katės elgesį, galima daug geriau suprasti, ar ji prašo dėmesio, ramina save, o gal tyliai rodo, kad kažkas ne taip.

Ant kelių murkianti katė dažniausiai sako: „čia man gera“

Pažįstamiausias murkimas prasideda ramybės akimirkomis. Katė patogiai išsitiesia, primerkia akis, minko letenomis pledą ar žmogaus megztinį, kartais net ima snausti vidury glostymo. Tokiu atveju garsas paprastai reiškia pasitenkinimą, pasitikėjimą ir norą pabūti kartu be jokio ypatingo reikalo.

Katėms žmogaus artumas nėra savaime suprantamas dalykas – jos pačios renkasi, kada ir kiek jo nori. Todėl gyvūnas, kuris ateina atsigulti šalia, atsuka pilvą, lėtai mirksi ar leidžiasi glostomas ir murkia, dažniausiai jaučiasi saugus. Tai tarsi tylus namų ritualas, kurio po ilgos dienos laukia ir katė, ir jos šeimininkas.

Vis dėlto net ir malonumo akimirka turi ribas. Jei murkianti katė staiga ima plakti uodega, sukinėja ausis į šalis, įsitempia ar griebia dantimis už rankos, ji nebūtinai persigalvojo dėl žmogaus. Dažniau ji tiesiog pavargo nuo prisilietimų. Katė gali murkti ir tada, kai bando ištverti jai jau per intensyvų dėmesį, todėl verta sustoti anksčiau, nei ji bus priversta tai pasakyti nagais.

Kartais murkimas yra ne džiaugsmas, o būdas nusiraminti

Žmonės linkę manyti, kad murkimas visada yra katės šypsena. Tačiau šis garsas gali veikti ir kaip savotiškas nusiraminimo mechanizmas. Naujame būste, vežama automobiliu, laukdama apžiūros nepažįstamoje vietoje ar išsigandusi garsaus remonto, katė gali murkti ne todėl, kad situacija jai patinka, o todėl, kad bando pati sau padėti ištverti įtampą.

Toks murkimas kartais skamba tyliau, kartais – kaip tik neįprastai garsiai. Tačiau vien iš garso atspėti jo prasmę sunku. Daug daugiau pasako kūnas: prie galvos priglaustos ausys, susigūžusi poza, išplėsti vyzdžiai, noras pasislėpti, įtemptas uodegos galas ar nenoras bendrauti rodo, kad katė nėra atsipalaidavusi.

Ypač tai pažįstama šeimininkams, kurie katę neša transportavimo dėžėje į kliniką. Gyvūnas gali murkti visą kelią, nors akivaizdžiai bijo. Tokiu metu geriausia nebandyti jo ištraukti ar pernelyg aktyviai guosti, o leisti pasislėpti, kalbėti ramiu balsu ir pasirūpinti, kad aplinka būtų kuo tylesnė bei nuspėjamesnė.

Kai katė murkia ne tik iš malonumo: ką iš tiesų reiškia šis paslaptingas garsasNuotrauka: Pexels / RDNE Stock project

Maži kačiukai murkti išmoksta dėl labai žemiškos priežasties

Murkimas katės gyvenime atsiranda labai anksti. Maži kačiukai gali murkti dar būdami prie motinos, kai maitinasi ir jaučiasi saugiai. Toks tylus virpėjimas padeda palaikyti ryšį, nes garsas nėra pernelyg ryškus ir nekelia daug šurmulio aplink guolį.

Suaugusios katės šį įprotį atsineša į santykį su žmogumi. Todėl jos dažnai ima murkti būtent tada, kai laukia maisto, ryte atsisėda prie miegamojo durų ar lydi šeimininką į virtuvę. Kai kurių kačių murkime tokiais momentais girdėti ir reiklesnė, aukštesnė gaidelė – jos puikiai supranta, kad žmogus į tokį garsą sureaguos greičiau nei į tylų žvilgsnį.

Tėvams su vaikais tai gera proga paaiškinti paprastą dalyką: katė nėra žaislas, kurį galima glostyti vien todėl, kad jis murkia. Vaikui gali atrodyti, kad garsas reiškia kvietimą apkabinti, bet gyvūnui galbūt tiesiog patogu gulėti šalia. Ramus priėjimas, švelnus prisilietimas ir leidimas katei pačiai pasitraukti padeda išvengti tiek išgąsčio, tiek netikėto įdrėskimo.

Į murkimą verta žiūrėti kaip į visą sakinį, o ne į vieną žodį

Didžiausia klaida – bandyti katės savijautą įvertinti vien iš murkimo. Jei ji ėda, geria, naudojasi kraiko dėžute, juda įprastai, domisi aplinka ir murkia susirangius mėgstamoje vietoje, nerimauti dažniausiai nėra dėl ko. Tačiau jei murkimas atsiranda kartu su vangumu, slėpimusi, skausminga reakcija palietus, pakitusiu apetitu ar neįprastu elgesiu, jis neturėtų tapti priežastimi numoti ranka.

Katės moka labai gerai slėpti negalavimą. Senjorė katė gali murkti ant kelių ir kartu kentėti dėl skausmo, o aktyvus jaunas gyvūnas – ieškoti žmogaus artumo, kai jaučiasi nesaugiai. Šeimininkui svarbiausia pastebėti ne vieną keistą vakarą, bet pasikeitusį įprastą katės ritmą: gal ji nebeužšoka ant palangės, mažiau prausiasi, nebeleidžia paimama ar ilgai tūno vienoje vietoje.

Jeigu toks elgesys tęsiasi ar kelia nerimą, saugiausia pasitarti su veterinaru. Tai nėra perdėtas rūpestis – veikiau bandymas išgirsti gyvūną, kuris negali pasakyti, kur ir kas jam skauda. O kai katė murkia tik dėl to, kad jai gera, geriausia, ką galima padaryti, yra tiesiog pabūti šalia ir leisti tai akimirkai vykti be skubėjimo.

Murkimas nėra vienas paprastas laimės mygtukas. Tai tylus katės būdas palaikyti ryšį – su mama, su žmogumi ir kartais su pačia savimi, kai pasaulis pasidaro per garsus. Todėl vertingiausia ne spėlioti pagal garsą, o matyti visą katę: jos akis, ausis, laikyseną, įpročius ir tą labai savitą būdą pasakyti daugiau, nei atrodo iš pirmo karto.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!