Iš pradžių jos man atrodė tiesiog triukšmingi kiemo paukščiai. Juodos, atsargios, kartais įžūlios, kartais net erzinančios. Tačiau kuo ilgiau stebėjau varnas savo kieme, tuo labiau supratau: šie paukščiai nėra paprasti atsitiktiniai svečiai. Jie stebi, vertina, prisimena ir, atrodo, daro išvadas.
Varnos dažnai laikomos niūriais paukščiais, siejamais su blogais ženklais ar netvarka. Tačiau realybėje jos yra vienos protingiausių paukščių pasaulyje. Ir tam nereikia laboratorijos – pakanka kelių savaičių atidžiau pasižiūrėti, kas vyksta prie namų, sode ar kieme.
Mano stebėjimai prasidėjo paprastai: kasdien tuo pačiu metu kieme pasirodydavo kelios varnos. Iš pradžių maniau, kad jos tiesiog ieško maisto. Bet vėliau pastebėjau dalykų, kurie privertė į jas žiūrėti visai kitaip.
Jos atpažįsta žmones greičiau, nei mes manome
Pirmas dalykas, kuris nustebino, buvo jų gebėjimas atskirti žmones. Varnos nesielgė vienodai su visais. Vienam žmogui einant per kiemą jos ramiai tupėdavo ant tvoros, kitam pasirodžius – tuoj pat pakildavo į medį.
Tai neatrodė atsitiktinumas. Jos aiškiai prisimindavo, kas kada nors jas išgąsdino, kas mojavo rankomis ar bandė nuvyti. Lygiai taip pat jos atpažindavo ir tuos, kurie joms nekėlė pavojaus.
Po kurio laiko pastebėjau, kad jei kieme judu ramiai, be staigių gestų, varnos leidžia prieiti arčiau. Bet jei tik paimu į rankas šluotą, grėblį ar kitą ilgesnį daiktą, jos iškart tampa atsargesnės. Tarsi puikiai suprastų, kad žmogaus rankose esantis daiktas gali pakeisti situaciją.
Labiausiai stebina ne tai, kad varnos bijo žmogaus, o tai, kaip tiksliai jos įvertina kiekvieną žmogų atskirai.
Varnos neskrenda bet kur – jos planuoja
Stebint jas kasdien, tampa aišku, kad varnos juda ne chaotiškai. Jos turi maršrutus, mėgstamas vietas ir savotišką tvarką. Viena dažnai tupėdavo ant to paties stogo kampo, kita rinkdavosi medžio šaką, iš kurios gerai matėsi visas kiemas.
Atrodė, kad jos pirmiausia apžiūri aplinką, o tik tada leidžiasi žemyn. Jei kieme pasirodydavo katė, varnos nekeisdavo elgesio paniškai. Jos pakildavo aukščiau, stebėdavo ir laukdavo. Kai katė pasitraukdavo, jos grįždavo.
Kartą pastebėjau, kaip viena varna kelias minutes laukė ant tvoros, kol kieme nurims judėjimas. Ji neskrido tiesiai prie maisto likučio. Pirmiausia žvalgėsi, pasisuko į kelias puses, stebėjo langus, o tik tada nusileido. Toks elgesys labiau priminė ne instinktą, o sprendimo priėmimą.
Jos moka veikti komandoje
Dar vienas įdomus pastebėjimas – varnos retai būna visiškai vienos. Net jei ant žemės nusileidžia viena, netoliese dažnai budi kita. Kartais viena atrodo tarsi „žvalgė“, o kita tuo metu ieško maisto.
Jei viena pajunta pavojų, garsiai sukrankia, ir kitos akimirksniu sureaguoja. Įdomiausia tai, kad jų garsai nėra vienodi. Kartais tai būna trumpas įspėjimas, kartais ilgesnis triukšmingas šauksmas, kuris sutraukia daugiau paukščių.
Vieną kartą kieme pasirodžius katei, varnos ne tik nuskrido. Jos ėmė skraidyti aplink, krankti ir tarsi spausti katę trauktis. Tai atrodė kaip koordinuotas veiksmas – ne akla panika, o bendras bandymas išvyti galimą grėsmę.
Smalsumas joms svarbesnis už baimę
Nors varnos labai atsargios, jos kartu yra nepaprastai smalsios. Naujas daiktas kieme iškart patraukia jų dėmesį. Palikta dėžutė, blizgantis dangtelis, nukritęs vaisius ar net neįprastoje vietoje pastatytas kibiras – visa tai joms tampa tyrimo objektu.
Jos neskuba pulti prie naujienos. Pirmiausia apeina ratu, stebi iš toliau, kartais prieina arčiau ir vėl atsitraukia. Toks elgesys primena atsargų eksperimentavimą.
Man susidarė įspūdis, kad varnos nuolat tikrina pasaulį. Jos ne tik ieško maisto, bet ir aiškinasi, kas pasikeitė aplinkoje. O jei kažkas pasikeitė, jos nori suprasti, ar tai naudinga, pavojinga, ar tiesiog neverta dėmesio.
Varnos prisimena vietas, kuriose joms pasisekė
Jei kieme kada nors atsiranda maisto, varnos tai įsimena. Jos gali grįžti kitą dieną, panašiu metu, į tą pačią vietą. Net jei maisto nebėra, jos dar kurį laiką patikrina teritoriją.
Tai ypač matyti žiemą, kai maisto mažiau. Jei paukščiai randa ką nors valgomo, vėliau ta vieta tampa jų maršruto dalimi. Jos nepraleidžia progos patikrinti, ar ten vėl nieko neatsirado.
Tačiau jos nėra lengvai apgaunamos. Jei kelis kartus vieta pasirodo tuščia, susidomėjimas sumažėja. Vadinasi, varnos ne tik prisimena, bet ir atnaujina savo „duomenis“ pagal naują patirtį.
Jų intelektas matomas smulkmenose
Didžiausią įspūdį palieka ne vienas konkretus įvykis, o daugybė smulkių detalių. Kaip jos laukia tinkamo momento. Kaip atskiria pavojingą žmogų nuo ramaus. Kaip reaguoja į naujus daiktus. Kaip įspėja viena kitą. Kaip grįžta ten, kur anksčiau rado naudos.
Tokie dalykai keičia požiūrį. Varnos ima atrodyti ne kaip foninis miesto ar kaimo triukšmas, o kaip labai atidūs kaimynai, gyvenantys šalia mūsų ir nuolat mus stebintys.
Kartais net kyla keistas jausmas: ne tik aš stebiu varnas, bet ir jos stebi mane.
Kodėl verta jų nevaryti iš kiemo?
Žinoma, varnos gali būti triukšmingos. Jos gali raustis, tampyti smulkius daiktus, peštis su kitais paukščiais ar kelti sumaištį. Tačiau jos taip pat atlieka svarbų vaidmenį aplinkoje – lesa maisto likučius, vabzdžius, smulkius nugaišusius gyvūnus ir padeda palaikyti savotišką gamtos tvarką.
Jeigu jos nekelia realios žalos, verta tiesiog stebėti. Nešerti bet kuo, nepratinti prie šiukšlių, bet ir nevaryti be reikalo. Kuo ramiau su jomis elgiamasi, tuo įdomiau atsiskleidžia jų natūralus elgesys.
Varnos nėra mielos tradicine prasme. Jos nečiulba kaip zylės ir neatrodo trapios kaip kregždės. Bet jose yra kažkas įspūdingo – laukinis protas, atsargumas ir gebėjimas prisitaikyti prie žmogaus pasaulio.
Po šių stebėjimų į varnas žiūriu kitaip
Anksčiau varnos man buvo tiesiog juodi paukščiai ant stogo ar medžio. Dabar jos atrodo kaip vieni įdomiausių kiemo gyventojų. Kiekvienas jų judesys turi priežastį, kiekvienas garsas kažką reiškia, o kiekvienas sugrįžimas rodo, kad jos puikiai prisimena savo aplinką.
Stebėdamas jas supratau paprastą dalyką: gamta dažnai būna protingesnė, nei mes linkę manyti. Ir kartais tam, kad tai pastebėtum, nereikia keliauti į mišką ar žiūrėti dokumentinio filmo. Pakanka atsisėsti prie lango ir kelias dienas atidžiai pažiūrėti į savo kiemą.
Varnos ten jau seniai viską mato.
