Kaip vaikystės traumos tyliai persikelia į suaugusiųjų santykius

Smurtas, emocinis šaltumas, nepriežiūra, tėvų skyrybos ar artimo žmogaus netektis vaikystėje dažnai nepasibaigia kartu su pačia patirtimi. Net ir po daugelio metų jos poveikis gali išryškėti romantiškuose santykiuose – per nepasitikėjimą, baimę būti atstumtam, sunkumus kalbėti apie jausmus ar polinkį konfliktų metu užsisklęsti.

Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Journal of Social and Personal Relationships“, rodo, kad sunkūs vaikystės išgyvenimai gali būti susiję ne tik su prastesne psichologine savijauta, bet ir su mažesniu pasitenkinimu poros santykiais.

Džordžijos universiteto šeimos psichologai apklausė daugiau nei 200 heteroseksualių porų. Tyrimo dalyviai pasakojo apie vaikystėje patirtus sunkumus, tarp jų – smurtą šeimoje, emocinę nepriežiūrą, tėvų skyrybas ar vieno iš jų mirtį.

Rezultatai parodė aiškią tendenciją: kuo daugiau sunkių patirčių žmogus buvo patyręs vaikystėje, tuo dažniau suaugęs jis susidūrė su vienišumu, nerimu ir depresijos simptomais. Šie sunkumai savo ruožtu galėjo veikti ir bendravimą su partneriu.

Žmonėms, kurių vaikystė buvo nestabili ar emociškai nesaugi, dažnai sunkiau atvirai išsakyti poreikius, priimti artumą ir konstruktyviai spręsti konfliktus. Net nedidelis nesutarimas gali pažadinti seną baimę būti paliktam, pažemintam ar neišgirstam.

Senas skausmas gali veikti nepastebimai

Tyrimo autorė Analiza Arroyo šį procesą apibūdino kaip savotišką vidinį nusidėvėjimą. Kasdienybėje žmogus gali jo net nepastebėti, tačiau ilgainiui lėtinis stresas pradeda veikti nuotaiką, savivertę ir santykių kokybę.

Tai nereiškia, kad kiekvienas traumą patyręs žmogus būtinai turės nesėkmingus santykius. Vis dėlto neišspręstos patirtys gali formuoti elgesio modelius: vieni žmonės vengia artumo, kiti tampa pernelyg priklausomi nuo partnerio dėmesio, o dar kiti nuolat laukia išdavystės ar atstūmimo.

Tyrėjai taip pat pastebėjo tam tikrų lyčių skirtumų. Tyrime dalyvavusios moterys dažniau patyrė psichologinių sunkumų, susijusių su vaikystės traumomis, o tai galėjo paveikti ne tik jų pačių, bet ir partnerių santykių vertinimą.

Mokslininkai mano, kad tam įtakos gali turėti ir visuomenės lūkesčiai. Moterys dažnai nuo mažens mokomos prisiimti didesnę emocinę atsakomybę už santykių išlaikymą, todėl bendravimo sunkumai joms gali tapti papildoma našta.

Santykius galima išmokti kurti iš naujo

Psichologai pabrėžia, kad vaikystės trauma nėra nuosprendis. Socialinių ir emocinių įgūdžių mokymasis, individuali ar porų terapija bei psichoedukacinės programos gali padėti atpažinti senus elgesio modelius ir juos keisti.

Svarbu išmokti aiškiai kalbėti apie savo jausmus, išklausyti partnerį, saugiai spręsti konfliktus ir atskirti dabartinę situaciją nuo praeities patirčių. Didžiausi pokyčiai įmanomi tada, kai abu partneriai pasirengę prisiimti atsakomybę ir mokytis.

Sveiki santykiai patys savaime neištrina vaikystės žaizdų, tačiau gali tapti saugia erdve, kurioje žmogus pirmą kartą patiria stabilumą, pagarbą ir artumą be baimės. Kartais būtent toks ryšys tampa svarbia gijimo dalimi.