Birželis daugeliui žvejų yra tas metas, kai karosai pagaliau ima maitintis aktyviau. Po neršto žuvis tampa alkanesnė, dažniau sukiojasi seklumose ir geriau reaguoja į masalą. Tačiau yra viena taisyklė, kurią patyrę meškeriotojai kartoja nuolat: karosas gali kibti beveik ant visko, bet tą dieną pasirinkti tik vieną masalą.
Algirdas tai suprato prie mažo tvenkinio netoli sodybos. Buvo ankstyvas birželio rytas, dar be kaitros, o virš vandens laikėsi lengvas rūkas. Jis atėjo su įprastu rinkiniu: sliekais, keliomis lervomis, konservuotais kukurūzais ir namuose virta koše. Šalia atsisėdęs kaimynas iškart paklausė:
— Tai ką šiandien duosi karosui?
Algirdas nusijuokė:
— Ką norės, tą ir gaus. Su karosu kitaip neina.
Ir jis buvo teisus. Pirmą valandą sliekas tylėjo. Lerva irgi neveikė. Kukurūzas priviliojo kelis smulkius karosiukus, bet didesni laikėsi kažkur šone. Tada Algirdas ištraukė dėžutę su grūdų mišiniu – virtomis perlinėmis kruopomis, žirniais ir soromis, sumaišytomis su saulėgrąžų išspaudomis bei trupučiu nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus.
Po kelių minučių plūdė paniro taip staigiai, kad jis vos spėjo pakelti meškerę.
Birželį verta turėti ne vieną masalą
Karosas nėra pati išrankiausia žuvis, tačiau jis labai nenuspėjamas. Vieną rytą puikiai veikia sliekas, kitą – kukurūzas, trečią – augalinis masalas. Būtent todėl į žvejybą geriau nesinešti vieno vienintelio varianto.
Klasika vis dar lieka klasika: sliekai, lervos ir kraujagraužiai dažnai gelbsti tada, kai žuvis nori gyvūninio masalo. Toks pasirinkimas ypač praverčia vėsesniu oru ar tada, kai karosai dar nėra visiškai perėję prie augalinio maisto.
Tačiau šylant vandeniui karosai vis dažniau domisi augaliniais masalais. Čia labai praverčia konservuoti kukurūzai – jie ryškūs, kvapnūs ir gerai laikosi ant kabliuko. Kai kurie žvejai daro vadinamąjį „sumuštinį“: ant kabliuko veria kelis kukurūzų grūdelius ir lervą. Toks derinys kartais suveikia geriau nei vienas masalas.
Vis dėlto Algirdas tą rytą įsitikino, kad didesnį karosą dažnai labiau domina sotesnis kąsnis. Jei norite atsijoti smulkmę, verta naudoti didesnį masalą – maždaug graikinio riešuto dydžio jauko gumulėlį ar tvirtesnį grūdų mišinį.
Didelis karosas dažnai nori ne trupinio, o rimto kąsnio.
Grūdų mišinys, kuris gali suveikti geriau nei sliekas
Vienas populiariausių vasarinių variantų – virtų grūdų mišinys. Jam galima naudoti perlines kruopas, žirnius ir soras. Grūdai išverdami, kol suminkštėja, atvėsinami ir sumaišomi su saulėgrąžų išspaudomis bei keliais lašais nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus.
Toks masalas turi kelis privalumus. Jis kvapnus, sotus, laikosi vienoje vietoje ir gali privilioti ne tik karosus, bet ir karšius, karpius, kuojas ar lynus. Be to, saulėgrąžų kvapas karosams dažnai būna labai patrauklus.
Algirdas tą rytą košę ant kabliuko dėjo ne per mažais trupiniais, o tvirtesniais gabaliukais. Smulkios žuvys dar bandė tampyti, bet rimtesni kibimai prasidėjo tada, kai masalas atsidūrė prie pat žolių krašto.
Karosai mėgsta vietas, kur yra augmenijos, šiltesnis vanduo ir maisto. Todėl birželį verta ieškoti seklesnių pakrantės vietų su žolėmis, ypač anksti ryte, kol dar neprasidėjo karštis.
Kvapas gali nulemti visą žvejybą
Karosas dažnai reaguoja ne tik į patį masalą, bet ir į kvapą. Patyrę meškeriotojai pastebi, kad šiai žuviai gali patikti cinamonas, anyžiai, česnakas, krapai ir saulėgrąžų išspaudos. Tačiau su kvapais svarbu nepersistengti. Per stipriai pagardintas masalas gali ne privilioti, o atbaidyti.
Geriausia pradėti nuo švelnaus aromato. Jei naudojate košę ar tešlą, galima įmaišyti vos truputį pasirinkto kvapo. Tą dieną, kai karosas aktyvus, kartais pakanka ir paprasto saulėgrąžų aliejaus aromato.
Algirdas po kelių gerų kibimų jau nebeskubėjo keisti masalo. Plūdė vis panirdavo, o žuvys buvo nebe delninės, o tokios, dėl kurių verta keltis prieš aušrą. Kaimynas, kuris pradžioje juokėsi, po kurio laiko pats priėjo ir paklausė:
— O ko tu ten į tą košę dedi?
Algirdas tik nusišypsojo:
— Nieko stebuklingo. Tik tai, ką karosas šiandien nori valgyti.
Ir tai turbūt geriausias atsakymas. Birželį karosai gali kibti godžiai, bet jie vis tiek lieka kaprizingi. Todėl geriausia strategija – turėti kelis masalus, stebėti vandenį, žvejoti anksti ir nebijoti eksperimentuoti.
Kartais laimi sliekas. Kartais kukurūzas. O kartais paprasta grūdų košė su saulėgrąžų kvapu tampa tuo masalu, kurio nespėji nuimti nuo kabliuko.
