Apsilankymas prekybos centre yra vienas pirmųjų dalykų, kuriuos darau keliaudama į užsienį. Man tai beveik ritualas. Ne muziejai ar restoranai, o būtent parduotuvių lentynos dažniausiai pasako daugiausia apie šalį, jos žmones ir kasdienius įpročius. Produktai, pakuotės, kainos, darbo laikas – visa tai atspindi, kaip gyvena vietiniai.
Šį kartą kviečiu mintimis persikelti į Vokietiją ir pažvelgti į penkis dalykus, kurie mane nuoširdžiai nustebino – ir kurių Lietuvoje greičiausiai dar ilgai nepamatysime.
Sekmadienis – tikra poilsio diena
„Užsukime į prekybos centrą pakeliui, nusipirksime ką nors užkąsti ir surengsime pikniką“, – pasiūliau draugui per pirmąją kelionę į Vokietiją. Tai buvo paskutinė mūsų atostogų diena. Važiavome į Frankonijos Šveicariją, į nedidelį, vaizdingą Potenšteino miestelį su pilimi ant kalno – planavome kopti aukštyn ir praleisti dieną gamtoje.
Draugas tik nusijuokė: „Neišeis. Šiandien sekmadienis – niekas nedirba.“
Lietuvoje tokia situacija daugeliui skambėtų keistai. Esame įpratę, kad prekybos centrai dirba beveik be pertraukų, iki vėlyvo vakaro, o savaitgaliai – pats aktyviausias pirkimo metas. Vokietijoje viskas kitaip. Čia galioja vadinamasis Ladenschlussgesetz – parduotuvių darbo laiko įstatymas, kuris įvairiomis formomis egzistuoja jau daugiau nei šimtą metų.
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką dauguma parduotuvių dirba tik nuo pirmadienio iki šeštadienio, dažniausiai nuo 6 iki 20 valandos. Sekmadieniai ir valstybinės šventės skirti poilsiui. Ir tai nėra tik darbuotojų interesų gynimas – tai visa filosofija. Sekmadienis čia laikomas laiku šeimai, kultūrai, bendruomenei ir… ramybei. Ilsėtis turi visi – tiek pardavėjai, tiek pirkėjai.
Įdomi detalė: ūkininkų turgeliai ir mažos vietinės mugės švenčių dienomis dažnai dirba. Todėl sekmadieninis prekybos centrų uždarymas Vokietijoje suvokiamas kaip savotiškas socialinio balanso aktas – didieji jau uždirbo, dabar laikas uždirbti mažiesiems.
Parduotuvės, į kurias neįleidžiami visi
Dar vienas kultūrinis šokas – „Tafel“ parduotuvės. Eilės prie jų durų pradeda formuotis dar gerokai prieš atidarymą. Tai ne pelno siekiančių organizacijų valdomos parduotuvės, kurių asortimentas sudaromas iš gamintojų ir prekybos tinklų paaukotų produktų.
Prekės ten kainuoja simbolines sumas arba yra visiškai nemokamos. Tačiau patekti gali ne kiekvienas. Prie įėjimo stovi apsaugos darbuotojas, kuris tikrina, ar lankytojas atitinka nustatytus socialinius kriterijus. Tai parduotuvės, skirtos tik mažas pajamas gaunantiems žmonėms.
Lietuvoje esame įpratę prie labdaros akcijų ar paramos fondų, tačiau tokio modelio – reguliarių socialinių parduotuvių su griežta atranka – mūsų prekybos kultūroje vis dar nėra.
Kaina lentynoje ir kasoje – ne tas pats, ir tai normalu
Apie vokiečių tikslumą sklando legendos, tačiau mažmeninėje prekyboje jie, pasirodo, visai ne tokie pedantiški, kaip įsivaizduojame. Kainų neatitikimai tarp lentynos ir kasos Vokietijoje – visiškai įprastas reiškinys.
Skirtumas tas, kad Lietuvoje tokiose situacijose galime remtis vartotojų teisių apsauga ir reikalauti, kad prekė būtų parduota už lentynoje nurodytą kainą. Vokietijoje teisinė logika kita: pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta kasoje, o ne prie lentynos. Tai reiškia, kad galutinė kaina yra ta, kuri nuskenuojama kasoje.
Dauguma parduotuvių, siekdamos išvengti konfliktų, kainų skirtumą vis dėlto grąžina, jei pirkėjas gali jį įrodyti. Tačiau teisiškai jos neprivalo to daryti.
Produktai ir pakuotės, kurie atrodo „neteisingi“
Atrodo, kad šiandien mūsų prekybos centrų lentynos jau seniai viską matė. Produktai iš viso pasaulio, dešimtys alternatyvų kiekvienam skoniui. Ir vis dėlto Vokietijoje radau ne vieną dalyką, kuris Lietuvoje atrodytų keistai.
Pavyzdžiui, galerta. Pas mus ji dažniausiai parduodama kaip atskiras mėsos gaminys, o Vokietijoje – stiklainiuose. Arba šviežia mielinė tešla bandelėms: Lietuvoje – plastikiniai maišeliai, Vokietijoje – kartoninės dėžutės. Net sūdyta silkė ten turi savų niuansų. Jei mes ją dažniausiai deriname su svogūnais ar aliejumi, tai vokiečių klasika – silkė grietinėlėje.
Tai ne trūkumo klausimas, o tiesiog kitokios kulinarinės tradicijos ir įpročiai, kuriuos puikiai atspindi parduotuvių lentynos.
Produktai, kurių Lietuvoje jau nebesutiksime
Užsienyje dažnai randi lietuviškų ar regionui būdingų produktų – ten, kur gyvena diaspora. Tačiau mane nustebino tai, kad Vokietijoje kai kuriuos mums pažįstamus produktus galima nusipirkti ne specializuotose, o visiškai įprastose prekybos centro lentynose.
Nuo barščių ir koldūnų iki saldainių, krienų ar konservuotų daržovių. Tiesa, jie dažnai gaminami ne Lietuvoje, o Lenkijoje arba vietoje, Vokietijoje. Dar labiau nustebino produktai, kuriuos Lietuvoje prisimenu tik iš vaikystės – ryžių salotos su daržovėmis, aštrus padažas „Ogoňok“, beržų sula stiklainiuose. Paskutinį kartą tokius dalykus Lietuvoje mačiau 90-aisiais. Vokietijoje jie, panašu, vis dar turi savo pirkėją.
Tokie pastebėjimai leidžia suprasti, kaip skirtingai vystosi kasdienė kultūra net ir palyginti artimose Europos šalyse. O jūs – kokių netikėtų dalykų esate pastebėję prekybos centruose užsienyje?
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
