Žmonės yra įsitikinę, kad supranta kates, nes girdi jų miaukimą. Problema ta, kad miaukimas dažnai yra ne katės „tapatybė“, o jos taktika. Ji miaukia kitaip, kai nori maisto, kitaip, kai reikalauja dėmesio, ir dar kitaip, kai demonstruoja nepasitenkinimą. O štai murkimas – priešingai – yra stabilus, ritmiškas, mažiau „vaidina“ ir dėl to gali išduoti daugiau, nei mums patogu pripažinti: jis padeda patikimiau atpažinti pačią katę, o ne tik jos norą.
Tyrėjai, analizuodami įvairių kačių garsų įrašus, priėjo prie išvados, kuri skamba paprastai, bet kerta per įprastą įsivaizdavimą: murkimas dažniau išlieka panašus nepriklausomai nuo situacijos, todėl jį lengviau naudoti identifikacijai. Kitaip tariant, jeigu miaukimas yra „žodynas“, murkimas labiau panašus į parašą.
Kodėl murkimas stabilesnis, o miaukimas – kintamas
Miaukimas, kaip elgesys, stipriai susietas su žmogumi. Katės jį naudoja būtent tam, kad mus „paveiktų“: išprovokuotų reakciją, išgautų veiksmą, paspartintų sprendimą. Todėl miaukimas natūraliai tampa lankstus – jis prisitaiko prie situacijos ir prie to, kas veikia konkrečiam žmogui. Viena katė gali turėti kelis „miaukimo režimus“, ir tie režimai keičiasi priklausomai nuo to, ką ji bando pasiekti.
Murkimas veikia kitaip. Jis dažniausiai pasirodo tada, kai katė jaučiasi saugi, rami, kai yra artimas kontaktas – glostymas, buvimas šalia, pasitikėjimo būsena. Dėl to murkimas rečiau tampa manipuliaciniu signalu. Jis labiau susijęs su fiziologiniu ritmu ir emocine būsena, todėl, palyginti su miaukimu, jo akustinė struktūra linkusi išlikti stabilesnė.
Būtent todėl murkimas gali tapti patikimesnis „atpažinimo“ pagrindas: jame mažiau situacinių triukų, daugiau pastovumo.
Kaip iš murkimo daromas „piršto atspaudas“
Tyrėjai čia pasitelkė metodą, kuris skamba netikėtai: balso analizės įrankius, iš pradžių kurtus žmogaus kalbai ir kalbėtojų atpažinimui. Idėja paprasta: jeigu kompiuteris gali atskirti žmones pagal balsą, ar jis atskirs kates pagal jų garsus?
Kai buvo lyginami įvairūs garso parametrai, murkimas pasirodė patikimesnis už miaukimą. Ne todėl, kad miaukimas „neturi unikalumo“, o todėl, kad jo forma lengviau kinta – ir sistema gauna daugiau triukšmo: daugiau situacijos, mažiau stabilios tapatybės. Murkime – priešingai – daugiau pasikartojančio ritmo, kuris leidžia tiksliau „pririšti“ garsą prie konkretaus gyvūno.
Kur čia prijaukinimo efektas ir kodėl jis svarbus
Vienas įdomiausių atradimų yra tai, kaip prijaukinimas pakeitė kačių balsą. Lyginant naminių kačių garsus su laukinių giminaičių, aiškėja tendencija: naminių kačių miaukimas yra žymiai įvairesnis. Tai logiška, jei žiūrime strategiškai: gyvenimas su žmonėmis sukuria selekciją elgesiui, kuris sukelia reakciją. Katės, kurios sugeba lanksčiau „susikalbėti“ su žmogumi, turi pranašumą – jos greičiau gauna maistą, dėmesį, leidimą, saugumą.
Tuo tarpu murkimas, būdamas labiau susijęs su vidine būsena ir ankstyvu ryšiu (pavyzdžiui, motinos ir kačiukų bendravimu), mažiau „evoliucionuoja“ į žmogaus reakcijos spaudžiamą elgesį. Todėl jis ir išlieka pastovesnis, o pastovumas – tai, ko reikia identifikacijai.
Kas iš to praktiškai: katė jus „moko“, bet murkimas ją išduoda
Miaukimas dažnai yra katės įrankis prisitaikyti prie jūsų rutinos ir lūkesčių. Viena katė išmoksta, kad tam tikras tonas veikia ryte, kitas – vakare, trečias – kai jūs kalbate telefonu. Taip atsiranda įspūdis, kad katė „kalba“. Iš dalies ji tikrai kalba, bet dažnai – jūsų kalba, jūsų reakcijų kalba.
O murkimas tuo tarpu labiau primena jos pačios „vidinį balsą“. Ir būtent todėl mokslininkai sako: jei norite atpažinti katę ne pagal tai, ko ji nori, o pagal tai, kas ji yra, klausykitės ne miaukimo – klausykitės murkimo.
