Kelionė artėja prie pabaigos. Atidarote buto duris – ir štai jie, jūsų namai. Viskas pažįstama, bet keista: lyg ir sava erdvė, bet viduje – tuštuma, keistas nerimas, galvoje dar ūžia lėktuvas ir naujų vietų vaizdai. Daug kas galvoja, kad „sunkiausia“ yra suplanuoti kelionę ir iš jos grįžti sveikam ir pailsėjusiam. Tačiau psichologiškai sudėtingiausia dalis dažnai prasideda tada, kai kelionė baigiasi.
Sugrįžimas – tai atskiras, labai subtilus menas. Jei jį išmokstame, kelionė nesibaigia ties skrydžio bilietu – ji persikelia į kasdienį gyvenimą ir jį praturtina.
Pirmosios valandos namuose: mikrošokas, kurio dažnai neįvertiname
Jūs grįžtate pavargę. Lagaminas paliekamas prie durų, mintyse dar skamba gatvės triukšmas, jūros ošimas ar didmiesčio šurmulys. O čia – tyla, pažįstamos sienos, tas pats vaizdas pro langą.
Dažnai užplūsta lengva melancholija, net savotiškas liūdesys. Psichologai tai vadina „sugrįžimo sindromu“: protas ir kūnas buvo adaptavęsi prie naujos aplinkos, nuolatinio naujumo, o dabar turi vėl prisitaikyti prie rutinos.
Kad pirmosios valandos namuose netaptų emociniu smūgiu, verta:
- Nesikrauti darbų pirmą vakarą. Skirkite laiką tik sau – miegui, šiltam dušui, lengvam maistui.
- Iškart išpakuoti lagaminą. Jei paliksite „rytoj“, jis gali stovėti savaitę ir nuolat priminti, kad „ten buvo geriau“.
- Persijungti kūną į „namų režimą“. Dušas, švarūs namų drabužiai, pažįstamas kvapas – tai ženklai jūsų nervų sistemai: „mes jau čia“.
Šie paprasti veiksmai tarsi užverčia vieną kelionės puslapį ir ramiai atveria kitą – gyvenimo namuose.
Tuštumos jausmas: kai kasdienybė atrodo pilka
Kelionėje kiekviena diena – mini nuotykis: nauji maršrutai, nepažįstamos gatvės, kiti kvapai, nauji veidai. Grįžus namo viskas atrodo nuspėjama: tas pats kelias į darbą, tas pats prekybos centras, tas pats vaizdas pro virtuvės langą.
Tai natūralu: smegenys priprato prie nuolatinio naujumo, o dabar staiga gauna „mažiau spalvų“. Kyla tuštumos pojūtis, noras vėl sprukti.
Padeda mažos, bet sąmoningos korekcijos:
- Keiskite smulkmenas. Eikite kitu keliu į darbą, išbandykite naują kavinę, užsukite į parką, kuriame retai lankotės.
- Sukurkite kelionės albumą. Atrinkite mėgstamiausias nuotraukas, sudėliokite į fizinį ar skaitmeninį albumą. Tai leidžia „susisteminti“ prisiminimus.
- Išvirkite patiekalą iš šalies, kurioje buvote. Skonis ir kvapas akimirksniu grąžina į kelionę – bet jau jūsų virtuvėje.
- Pradėkite planuoti kitą kelionę, net jei ji – po pusmečio ar metų. Laukimas ir ruošimasis dažnai teikia ne mažiau džiaugsmo nei pati kelionė.
Taip sukuriamas tiltas tarp dviejų pasaulių – kelionių ir kasdienybės, o ne brutalus „šiandien rojus, rytoj – ofisas“.
„Nieks nesupranta“: socialinė tuštuma po sugrįžimo
Grįžę namo norite pasakoti:
apie saulėlydį virš dykumos,
apie naktinį turgų,
apie netyčia sutiktą vietinį, kuris pakvietė į mažą šeimos užeigą.
Tačiau dažnai užtenka penkių minučių ir matosi – klausytojams jau gana. Jie mandagiai linksi, bet jūsų euforijos nejaučia. Jiems tai – tik istorijos. Jums – dalis gyvenimo.
Tai gali sukelti izoliacijos jausmą: viskas tarsi „įvyko ne čia“, niekas iki galo nesupranta.
Ką galima padaryti:
- Rasti bendraminčių. Keliautojų bendruomenės internete ar gyvai – vieta, kur jūsų įspūdžiai bus ne „per daug“, o kaip tik.
- Rašyti. Tinklaraštis, užrašinė, net trumpi įrašai – rašymas leidžia išgyvenimams suteikti formą.
- Priimti faktą, kad dalis patirčių – tik jūsų. Ir tai nėra blogai. Kai kurie prisiminimai skirti tik jums ir tam žmogui, kuriuo tada buvote.
Tai nuima spaudimą „būtinai viską papasakoti“ ir leidžia branginti tai, kas liko viduje.
Grįžimas į darbą: didžiausias kontrastas
Vakar dar buvote oro uoste ar paplūdimyje. Šiandien – žadintuvas, kamščiai, elektroniniai laiškai ir susitikimai. Kontrastas kartais toks aštrus, kad kyla noras „apsisukti ir vėl bėgti į oro uostą“.
Pirmomis dienomis dažnai būna:
- sumažėjusi motyvacija,
- sunku susikaupti,
- mintys nuolat grįžta į kelionę.
Normali reakcija – nenormaliai situacijai. Bet galima ją sušvelninti:
- Jei įmanoma, negrįžkite į darbą pirmadienį. Grįžimas trečiadienį ar ketvirtadienį sutrumpina pirmą savaitę ir suteikia minkštesnį startą.
- Pirmas 1–2 dienas neplanuokite svarbiausių užduočių. Susitvarkykite el. paštą, susidėliokite prioritetus, o ne pulkite į „ugnį“.
- Darbo vietoje pasidėkite mažą kelionės detalę. Nuotrauka, magnetukas, fonas telefone – priminimas, kad gyvenimas neapsiriboja vien biuru.
Per kelias dienas smegenys persijungia į „darbo režimą“, bet kelionės nuotaiką galima palikti kaip foninį įkvėpimą, o ne kaip prarasto rojuje jausmą.
Kūnas ir laiko juostos: kai pavargsta net atostogos
Kelionė buvo puiki, bet kūnas mato kitą pusę:
skrydžiai, bagažas, oro uostai, kitas klimatas, kitas maistas, keisti miego ritmai, ilgi pasivaikščiojimai. Nenuostabu, kad grįžę jaučiatės taip, lyg reikėtų… dar vienų atostogų.
Ypač tai jaučiama, jei:
- keitėte laiko juostas,
- skridote ilgus atstumus,
- daug keliavote naktimis.
Laiko juostų skirtumo (jet lag) poveikis gali trukti nuo kelių dienų iki savaitės.
Ką galima padaryti:
- Nuo pirmos dienos laikykitės vietinio laiko. Nesnauskite dieną, net jei labai norisi – taip tik prailginsite adaptaciją.
- Būkite dienos šviesoje. Natūrali šviesa „perkrauna“ vidinį biologinį laikrodį.
- Gerkite vandenį, venkite alkoholio ir daug kofeino. Organizmui dabar reikia pagalbos, o ne papildomo streso.
- Rinkitės lengvą fizinį krūvį. Pasivaikščiojimai, lengva mankšta ar joga pagreitina atsistatymą.
Duokite sau savaitę – tai ne silpnumas, o normalus biologinis procesas.
Emocijų kalneliai: nuo euforijos iki apatijos
Emocinė būsena po kelionės dažnai primena amerikietiškus kalnelius:
- 1 diena – euforija: „Kokia nuostabi buvo kelionė!“
- 2 diena – liūdesys: „Kodėl viskas taip greitai baigėsi?“
- 3–4 diena – dirglumas ir nuovargis: „Viskas erzina.“
- vėliau – apatija arba lėtas stabilizavimasis.
Smegenys ką tik gavo stiprią emocinę „dozę“ – daug naujo, daug įspūdžių, daug stimulų. Dabar viskas ramesnė ir blankesnė, todėl kyla emociniai svyravimai.
Ką galite padaryti:
- Nekaltinkite savęs. Liūdesys po kelionės – normalus. Tai nereiškia, kad „gyvenimas blogas“, tai reiškia, kad kelionė buvo svarbi.
- Pasikalbėkite su žmogumi, kuris buvo kartu. Dažnai pakanka prisiminti kelias akimirkas ir bendras emocijas.
- Duokite laiko. Dažniausiai po 7–14 dienų emocinis fonas grįžta į pusiausvyrą.
Svarbiausia – suprasti, kad tai procesas, o ne „su jumis kažkas negerai“.
Kaip kelionę „atsinešti“ į kasdienį gyvenimą
Grįžimo menas – tai ne tik išgyventi pereinamąjį laikotarpį, bet ir integruoti kelionės patirtį į savo kasdienybę. Vertingiausia kelionėje yra ne tik nuotraukos, o tai, kuo ji jus pakeitė.
Paklauskite savęs:
- Ką apie save supratau kelionėje?
- Ko išmokau?
- Ką iš to galiu pritaikyti namuose?
Galbūt:
- išmokote ramiau reaguoti į nenumatytas situacijas,
- supratote, kad jums reikia mažiau daiktų, nei manėte,
- pamatėte, kad galite lengviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nei tikėjotės,
- atradote naują gyvenimo tempą, kuris jums labiau tinka.
Bandykite iš kelionės parsivežti ne daiktus, o įpročius:
- rytinę kavą balkone ar prie lango,
- trumpą pasivaikščiojimą po vakarienės,
- labiau sąmoningą poilsį nuo telefono,
- žingeidumą savo miestui.
Tuomet kelionė nesibaigia – ji tiesiog keičia formą.
Naujos kelionės planavimas – geriausia terapija
Paradoksaliai, vienas geriausių būdų įveikti po kelionės atsiradusį liūdesį – ne kovoti su kelionių troškimu, o jį paversti planu.
Nereikia iškart pirkti bilietų. Užtenka:
- rinkti idėjas,
- tyrinėti žemėlapį,
- skaityti atsiliepimus,
- svajoti ir dėlioti maršrutus,
- nuspręsti, kokį kitą „aš“ norėtumėte sutikti kitoje kelionėje.
Žinojimas, kad kažkur horizonte laukia naujas nuotykis, paverčia kasdienybę ne nuobodžia pertrauka, o pasiruošimo etapu.
