Ko niekada nereikėtų daryti per perkūniją: 5 klaidos, kurios gali baigtis labai blogai

Vasarą perkūnija gali užklupti greičiau, nei spėjate susirinkti daiktus. Prieš kelias minutes dar švietė saulė, o staiga dangus patamsėja, pakyla vėjas ir kažkur tolumoje pasigirsta pirmas griaustinis. Daug kas į tai numoja ranka: „Dar toli“, „spėsiu“, „čia tik lietus“.

Tačiau žaibas nėra tas dalykas, su kuriuo verta derėtis. Jis nepasirenka „patogaus“ momento ir ne visada trenkia ten, kur atrodo akivaizdu. Pavojinga gali būti ne tik vieta, į kurią žaibas pataiko tiesiogiai, bet ir aplinka aplink ją — vanduo, šlapia žemė, metalas, pavieniai medžiai ar atvira pieva.

Todėl per perkūniją svarbiausia ne drąsa, o sveikas protas. Štai penkios klaidos, kurių reikėtų vengti pirmiausia.

1. Likti vandenyje, kai jau girdisi griaustinis

Viena pavojingiausių vietų per perkūniją yra vanduo. Tai galioja ne tik jūrai, ežerui ar plačiai upei, bet ir mažesniems tvenkiniams, lauko baseinams ar net seklioms maudynių vietoms.

Vanduo gerai praleidžia elektrą, todėl žaibo smūgis gali būti pavojingas net tada, kai jis trenkia ne visai šalia. Elektros iškrova gali pasklisti vandens paviršiumi ir sukelti labai rimtų pasekmių žmogui, kuris tuo metu plaukia ar stovi vandenyje.

Jeigu maudantis išgirstate griaustinį, nereikia laukti, kol audra „priartės“. Iš vandens reikia lipti iš karto. Tas pats galioja ir tada, jei esate ant irklentės, valtyje, vandens dviračio ar žvejojate nuo kranto.

Būnant ant vandens paviršiaus žmogus dažnai tampa vienu aukščiausių taškų aplinkoje. O jei rankose dar laikoma meškerė, ypač su anglies pluošto ar metalinėmis dalimis, rizika dar padidėja. Pakelta meškerė atvirame krante per perkūniją yra paskutinis daiktas, kurį norėtųsi laikyti rankose.

Išgirdus pirmą griaustinį, geriausia nutraukti žvejybą, padėti meškeres, pasitraukti nuo vandens ir ieškoti saugesnės vietos.

2. Slėptis po vienu dideliu medžiu

Tai viena dažniausių ir pavojingiausių klaidų. Pradeda lyti, žmogus pamato didelį medį ir bėga po juo, nes ten sausa. Atrodo logiška — kol neprasideda perkūnija.

Pavieniai aukšti medžiai atviroje vietoje yra pavojingi todėl, kad išsiskiria iš aplinkos. Jei žaibas trenkia į tokį medį, srovė gali leistis kamienu žemyn ir pasklisti per žemę. Pavojus kyla ne tik prisilietus prie medžio, bet ir stovint šalia jo.

Ypač rizikingi vieniši medžiai laukuose, parkuose, prie vandens ar ant kalvelių. Tokia vieta gali atrodyti kaip patogi pastogė nuo lietaus, bet iš tikrųjų ji gali tapti spąstais.

Jeigu netoliese nėra pastato ar automobilio, geriau nesirinkti vieno aukšto medžio. Saugesnė vieta būtų žemesnė, tankesnė augmenija arba miško dalis, kur medžiai panašaus aukščio ir nėra aiškiai išsiskiriančio aukščiausio taško. Vis dėlto geriausia pastogė per perkūniją yra tvirtas pastatas arba automobilis.

3. Eiti per atvirą lauką ar stovėti aukščiausioje vietoje

Atvira pieva, laukas, kalva ar platus paplūdimys per audrą tampa labai pavojingi. Tokiose vietose žmogus gali tapti aukščiausiu tašku. O žaibas dažnai renkasi trumpiausią kelią į žemę.

Jeigu perkūnija užklupo atviroje vietoje ir iki saugios pastogės nebespėjate, svarbu nesielgti taip, kaip norisi instinktyviai. Nereikėtų bėgti per lauką išsitiesus visu ūgiu, stovėti vietoje ar gultis ant žemės.

Geriausia susirasti kuo žemesnę vietą, pritūpti, suglausti kojas ir sumažinti kūno kontaktą su žeme. Rankomis galima apkabinti kelius. Tikslas — būti kuo žemesniam, bet neatsigulti visu kūnu ant žemės. Atsigulus padidėja kontaktas su paviršiumi, o jei žaibas trenkia netoliese, per žemę sklindanti srovė gali būti pavojinga.

Taip pat verta laikytis atstumo nuo kitų žmonių. Jei esate grupėje, nereikėtų stovėti susiglaudus vienoje vietoje.

Žaibai

4. Stovėti prie metalinių tvorų, stulpų ar kitų konstrukcijų

Dažnai sakoma, kad metalas „traukia“ žaibą. Iš tikrųjų pats metalas nėra kažkoks stebuklingas žaibo magnetas, tačiau jis labai gerai praleidžia elektrą. O tai per perkūniją yra rimta problema.

Jeigu žaibas trenkia į netoliese esantį objektą, elektros srovė gali pasklisti per metalines konstrukcijas: tvoras, vartus, stulpus, tiltelius, vielas, elektros linijų atramas ar net kai kuriuos lauko įrenginius.

Todėl per audrą nereikėtų stovėti atsirėmus į metalinę tvorą, laikytis už vartų, glaustis prie stulpų ar palikti šalia savęs dviračio, metalinio skėčio, įrankių ar kitų didesnių metalinių daiktų. Ypač rizikinga, jei viskas šlapia — tada srovė gali sklisti dar lengviau.

Jeigu perkūnija užklupo sode, geriau padėti metalinius įrankius, pasitraukti nuo šiltnamio konstrukcijų, tvorų ir elektros laidų. Darbai palauks. Žaibas — ne.

5. Manyti, kad automobilyje galima elgtis bet kaip

Automobilis per perkūniją dažnai yra viena saugesnių vietų, bet tik tada, jei laikomasi kelių paprastų taisyklių. Metalinis kėbulas gali veikti kaip apsauginis skydas: jei žaibas trenkia į automobilį, elektros iškrova keliauja išoriniu paviršiumi ir pasiekia žemę.

Tačiau tai nereiškia, kad automobilyje galima visiškai atsipalaiduoti. Langai turi būti uždaryti. Nereikėtų liesti metalinių salono dalių, durų rėmų ar kitų su kėbulu susijusių elementų. Taip pat geriau nekrauti telefono per laidą, jei lauke stipri audra, ir vengti liesti prijungtus įrenginius.

Jei važiuojant prasideda labai stiprus lietus, matomumas suprastėja, o kelias tampa nesaugus, geriau sustoti saugioje vietoje. Tik ne po dideliu medžiu ir ne vietoje, kur gali užkristi šakos. Geriausia pasirinkti aikštelę ar kelkraštį, kur nėra akivaizdžių pavojų, įjungti avarinius žibintus, uždaryti langus ir palaukti, kol audra praeis.

Kada jau reikia slėptis?

Viena paprasta taisyklė: jei girdite griaustinį, vadinasi, esate pakankamai arti audros, kad ji būtų pavojinga. Nereikia laukti, kol žaibas blykstelės virš galvos. Perkūnija gali judėti greitai, o pirmas rimtas smūgis dažnai užklumpa tuos, kurie dar galvojo turintys „kelias minutes“.

Saugiausios vietos per perkūniją yra tvirtas pastatas arba automobilis uždarytais langais. Nesaugios vietos — vanduo, atviros erdvės, pavieniai medžiai, metalinės konstrukcijos, aukštumos ir laikinos pastogės, kurios nuo žaibo neapsaugo.

Per audrą nereikia heroizmo. Reikia laiku pasitraukti. Nes dažniausiai pavojingos situacijos prasideda ne nuo žaibo, o nuo minties: „Dar nieko tokio.“