Kiekvienas, kas bent kartą laikė rankose kampinį šlifuoklį, žino: niekas jo taip nevadina. Ne „kampiniu šlifuokliu“, ne „kampiniu elektriniu įrankiu“, o tiesiog – bulgarke. Žodis prigijo taip giliai, kad šiandien jį galima pamatyti net parduotuvių kainų etiketėse. Bet kodėl būtent „bulgarkė“? Kodėl ne „vokiškė“, „egiptietė“ ar dar kaip nors kitaip? Atsakymą teko išgirsti iš seno meistro, kuris prisimena laikus, kai šis įrankis buvo tikra retenybė.
Formaliai kalbant, „bulgarkė“ – visiškai neteisingas pavadinimas. Tai kampinis šlifuoklis, lygiai taip pat kaip „Xerox“ nėra kiekvienas kopijavimo aparatas. Tačiau šnekamojoje kalboje tikslumas dažnai pralaimi patogumui, o kartais – ir istorijai.
Juokinga versija, kuria tiki ne visi
Tarp senųjų meistrų sklando linksma legenda. Esą dar aštuntajame dešimtmetyje į Sovietų Sąjungą dirbti statybose atvykdavo brigados iš Bulgarijos – kartu su šeimomis. Vietiniai darbininkai pasakojo, kad bulgarių žmonos buvusios itin temperamentingos, garsios ir pavydžios, o jų balsai girdėdavosi „per pusę kaimo“.
Kai statybose pasirodė naujas, triukšmingas elektrinis įrankis, vyrai pradėjo juokauti, kad jis rėkia kaip „bulgariška moteris“. Taip neva ir prilipo pavadinimas.
Istorija smagi, bet pats meistras tik šypteli – realybė buvo daug proziškesnė.
Tikroji priežastis – gamykla ir deficitas
Tikrasis atsakymas slypi pramonėje ir tuometinėje ekonomikoje. Aštuntajame dešimtmetyje kampinių šlifuoklių gamyba SSRS faktiškai neegzistavo. Pagal Savitarpio ekonominės pagalbos tarybos paskirstymą Bulgarijai buvo patikėta gaminti elektrinius įrankius visam socialistiniam blokui.
Būtent tada rinkoje pasirodė kampiniai šlifuokliai, gaminami Bulgarijoje, Lovečo mieste, „Elprom“ gamykloje, vėliau žinomoje kaip „Sparky Eltos“. Ant įrankių lentelių aiškiai buvo parašyta kilmės šalis – Bulgarija. O tai sovietiniam žmogui reiškė vieną dalyką: užsienietiškas, prestižinis, deficitas.
Statybininkai, kaip visada, pasirinko paprasčiausią kelią. Ilgą ir nepatogų „kampinis šlifuoklis“ jie sutrumpino iki „šlifuoklio“, o kadangi šis šlifuoklis buvo iš Bulgarijos – jis tapo „bulgarke“.
Kaip šnekamoji kalba nugalėjo techninį tikslumą
Pavadinimas prigijo žaibiškai. Niekam nerūpėjo, kad po kelių dešimtmečių kampinius šlifuoklius pradės gaminti vokiečiai, japonai ar kinai. Žodis jau gyveno savo gyvenimą.
Rezultatas paradoksalus: šiandien „bulgarkė“ Lietuvoje reiškia ne šalį, ne gamintoją ir net ne konkretų modelį. Tai tiesiog įrankio sinonimas. Taip giliai įsišaknijęs, kad net prekybininkai kartais jo nebeatskiria nuo oficialaus pavadinimo.
Ir būtent čia slypi esmė – „bulgarkė“ nėra techninis terminas. Tai istorijos, deficito ir meistrų šnekamosios kalbos palikimas, kuris pasirodė stipresnis už visus katalogus ir instrukcijas.
Kartais užtenka vienos šalies pavadinimo ant metalinės lentelės, kad jis amžiams pakeistų žodyną.
