Kodėl kai kurie žmonės užklijuoja ne tik kompiuterio, bet ir telefono kamerą

Anksčiau juokingai atrodė žmonės, kurie ant nešiojamo kompiuterio kameros užklijuodavo juodą lipduką. Lyg iš filmo apie šnipus. Dabar tai jau nieko nebestebina: vieni naudoja specialų slankiklį, kiti klijuoja popierėlį, treti tiesiog užmeta lipnios juostos gabaliuką. Bet pastaruoju metu kai kas pradėjo daryti dar daugiau – užklijuoja ir telefono kamerą.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo per daug. Telefonas juk visada rankoje, prie mūsų, kišenėje, ant stalo, lovoje, vonioje, automobilyje. Bet būtent dėl to kai kuriems žmonėms ir darosi nejauku. Kompiuterį dažniausiai uždarome, paliekame ant stalo, išjungiame. O telefonas gyvena su mumis visą dieną. Jis mato daugiau, nei bet kuris kitas įrenginys namuose.

Žmonės bijo ne pačios kameros, o nežinojimo

Didžiausia baimė čia paprasta: o kas, jeigu kažkokia programėlė ar kenkėjiška programa slapta įjungtų kamerą? Dauguma žmonių nėra IT specialistai. Jie nežino, kas vyksta telefono viduje, kokios programos turi leidimus, kas veikia fone, ką reiškia mažas žalias ar oranžinis taškelis ekrane. Todėl fizinis kameros uždengimas atrodo kaip paprasčiausias būdas susigrąžinti kontrolę.

Ir čia yra logikos. Lipdukas ant kameros nėra aukšto lygio kibernetinė apsauga, bet jis turi vieną labai aiškų privalumą: jei kamera fiziškai uždengta, per ją niekas nieko nepamatys. Net jei telefone atsirastų pavojinga programėlė, net jei žmogus netyčia suteiktų per daug leidimų, vaizdas būtų uždengtas.

Žinoma, tai nereiškia, kad telefonas tampa saugus nuo visko. Mikrofonas lieka atviras. Ekranas gali būti įrašomas. Programėlės gali rinkti duomenis kitais būdais. Bet žmonėms kartais užtenka bent vienos aiškios ribos: mano kamera be mano žinios neveiks taip, kaip norėtų kažkas kitas.

Telefono kamera yra arčiau žmogaus nei kompiuterio

Kompiuterio kamera dažniausiai žiūri į mus tada, kai sėdime prie stalo. Telefono kamera – visur. Telefonas guldomas ant naktinio stalelio, nešamas į vonią, laikomas šalia lovos, paliekamas virtuvėje, kišenėje, automobilyje. Jis gali atsidurti labai asmeniškose vietose ir akimirkose.

Būtent todėl dalis žmonių sako: geriau atrodysiu keistai su užklijuota kamera, nei vėliau galvosiu, ar kažkas galėjo mane stebėti. Ypač tie, kurie dirba su jautria informacija, daug bendrauja vaizdo skambučiais, keliauja, naudoja neaiškias programėles arba tiesiog yra atsargesni dėl privatumo.

Kai kuriems tai ne baimė, o įprotis. Kaip užrakinti duris, net jei gyvenate saugiame rajone. Kaip prisidengti PIN kodą bankomate, net jei už nugaros niekas įtartinas nestovi. Gal nieko nenutiks, bet veiksmas labai paprastas.

Didžiausia grėsmė dažnai prasideda nuo programėlių

Telefonuose svarbiausia ne tik pati kamera, o leidimai. Kai įdiegiame programėlę, ji gali prašyti prieigos prie kameros, mikrofono, nuotraukų, kontaktų, buvimo vietos. Kartais tai logiška. Vaizdo skambučių programai kamera reikalinga. Navigacijai reikia vietos nustatymo. Bet kartais leidimai atrodo keistai: kodėl paprastai žibintuvėlio, žaidimo ar nuolaidų programėlei reikia kameros ar mikrofono?

Dalis žmonių spaudžia „leisti“ net neskaitydami. Tiesiog nori kuo greičiau naudotis programėle. O vėliau pamiršta, kam ką leido. Taip telefone susikaupia dešimtys programų, kurios turi daugiau prieigos, nei žmogus norėtų.

Todėl prieš klijuojant kamerą verta padaryti dar vieną dalyką – peržiūrėti leidimus. Telefono nustatymuose galima pamatyti, kurios programėlės turi prieigą prie kameros ir mikrofono. Dažnai ten galima rasti nemažai staigmenų. Jei programai kamera nereikalinga, leidimą geriau išjungti.

Ar tikrai reikia klijuoti telefono kamerą?

Čia nėra vieno atsakymo. Daugumai žmonių kasdien užklijuoti telefono kamerą nebūtina. Šiuolaikiniai telefonai turi privatumo indikatorius, leidimų valdymą, saugumo atnaujinimus. Jei žmogus programėles siunčiasi tik iš oficialių parduotuvių, neatidarinėja įtartinų nuorodų, reguliariai atnaujina sistemą ir kontroliuoja leidimus, rizika nėra tokia, kad reikėtų gyventi panikoje.

Bet yra žmonių, kuriems tai suteikia ramybės. Ir tame nėra nieko blogo. Jeigu lipdukas netrukdo naudotis telefonu, neuždengia jutiklių, negadina kameros stikliuko ir žmogus supranta, kad tai tik viena apsaugos dalis, toks įprotis gali būti visai racionalus.

Tik reikia nepersistengti. Kai kuriuose telefonuose šalia priekinės kameros yra šviesos, artumo ar veido atpažinimo jutikliai. Užklijavus ne tą vietą gali prasidėti keisti dalykai: blogai veiks automatinis ekrano ryškumas, skambučio metu ekranas neužges, gali strigti veido atpažinimas. Todėl jei jau klijuojate, geriau naudoti mažą, lengvai nuimamą lipduką ir neuždengti visos viršutinės telefono dalies.

Kamera užklijuota, bet tai dar ne visa apsauga

Svarbu neapgauti savęs. Užklijuota kamera nereiškia, kad telefonas saugus. Jei telefone įdiegta pavojinga programėlė, ji gali bandyti rinkti kitus duomenis. Jei žmogus spaudžia įtartinas nuorodas, siunčiasi neaiškius failus, naudoja seną neatnaujintą telefoną, jungiasi prie keistų „Wi-Fi“ tinklų, vien lipdukas ant kameros jo neišgelbės.

Daug svarbiau reguliariai atnaujinti telefoną, ištrinti nenaudojamas programėles, neleisti kamerai ir mikrofonui veikti programose, kurioms to nereikia, atsargiai vertinti neaiškias nuorodas ir nenaudoti seno įrenginio svarbiems dalykams, jei jis jau nebeg gauna saugumo atnaujinimų.

Taip pat verta prisiminti mikrofoną. Kamerą užklijuoti lengva, bet mikrofono taip paprastai neuždengsite. Todėl jei žmogus labai bijo sekimo, jam reikėtų galvoti ne tik apie kamerą, o apie visą telefono saugumą.

Kodėl šis įprotis tampa vis normalesnis

Žmonės pavargo nuo jausmo, kad jų įrenginiai apie juos žino per daug. Telefonas klauso balso komandų, programėlės prašo leidimų, reklamos kartais pasirodo taip taikliai, kad žmogui pasidaro nejauku. Net jei ne viskas yra tikras sekimas, pats pojūtis lieka nemalonus.

Todėl kameros užklijavimas tampa ne tik techniniu veiksmu, bet ir psichologine riba. Mažas lipdukas sako: čia mano erdvė. Aš pats nuspręsiu, kada kamera gali matyti, o kada ne.

Vieniems tai atrodys perdėtas atsargumas. Kitiems – visiškai normalus šiuolaikinio žmogaus įprotis. Tiesa greičiausiai yra per vidurį. Telefono kameros nereikia bijoti taip, lyg ji bet kurią minutę jus išduos. Bet ir aklai pasitikėti visomis programėlėmis bei visais leidimais šiandien jau būtų naivu.

Jei užklijuota kamera žmogui suteikia ramybės, tai nėra kvailas įprotis. Tik svarbu suprasti, kad tikroji apsauga prasideda ne nuo lipduko, o nuo to, ką leidžiame savo telefone veikti.