Supertaifūnas negimsta iš vieno stipraus vėjo gūsio. Jis užauga virš labai šiltos jūros, kur drėgnas oras kyla aukštyn, kondensuojasi ir išlaisvina milžinišką energijos kiekį. Filipinai nukenčia taip dažnai todėl, kad yra vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje – ten, kur tropiniai ciklonai formuojasi itin aktyviai ir dažnai juda tiesiai salyno link.
Supertaifūną maitina ne vėjas, o šilta jūra
Tropinis ciklonas prasideda gana paprastai: virš šilto vandenyno susidaro žemo slėgio sritis, oras ima kilti, o aplink ją pradeda suktis debesų ir audrų sistema. Kuo šiltesnis vanduo ir kuo daugiau drėgmės ore, tuo daugiau „kuro“ gauna audra. Vandenynas garina vandenį, garai kyla, vėliau kondensuojasi į lietaus debesis ir išskiria šilumą – būtent ši energija leidžia audrai stiprėti.
Todėl supertaifūnas nėra tiesiog „labai blogas oras“. Tai milžiniška šilumos mašina. Ji siurbia energiją iš tropinių vandenų ir paverčia ją vėju, lietumi, bangomis bei audros potvyniu. Kai sąlygos sutampa – jūra labai šilta, atmosfera drėgna, o vėjo kryptis ir greitis skirtinguose aukščiuose audros neišdrasko – ciklonas gali stiprėti labai greitai.
Supertaifūnu vadinamas itin stiprus taifūnas, kurio maksimalus nuolatinis vėjas siekia apie 150 mylių per valandą, arba maždaug 241 km/val. Šis terminas vartojamas vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, kur tokios audros vadinamos taifūnais, o ne uraganais.
Svarbu tai, kad pavojų lemia ne vien vėjo greitis. Stiprus vėjas griauna pastatus, laužo medžius ir nutraukia elektros linijas, tačiau daugiausia gyvybei pavojingų situacijų dažnai sukelia liūtys, staigūs potvyniai, nuošliaužos ir audros sukelta jūros patvanka. Todėl net ir tada, kai taifūnas silpnėja, jis dar gali būti labai pavojingas, jei atneša didžiulį kritulių kiekį į kalnuotas ar tankiai apgyvendintas vietoves.
Filipinai yra ne šalia taifūnų kelio – jie yra pačiame kelyje
Filipinų padėtis paaiškina labai daug. Šalis yra vakarinėje Šiaurės Ramiojo vandenyno dalyje, kur susidaro ypač daug tropinių ciklonų. PAGASA, Filipinų meteorologijos tarnyba, nurodo, kad į Filipinų atsakomybės zoną vidutiniškai patenka apie 20 tropinių ciklonų per metus, o maždaug 8–9 iš jų kerta pačius Filipinus. Didžiausias aktyvumas paprastai fiksuojamas nuo liepos iki spalio.
Tai reiškia, kad Filipinai nėra atsitiktinė taifūnų auka. Salynas stovi prie tropinių audrų „greitkelio“. Dalis ciklonų formuojasi į rytus ar pietryčius nuo šalies, sustiprėja virš šiltų Ramiojo vandenyno vandenų ir tada juda į vakarus arba šiaurės vakarus. Tokia trajektorija dažnai veda tiesiai į rytines Filipinų salas.
Dar viena problema – pati šalies geografija. Filipinai yra salynas, todėl daug žmonių gyvena netoli jūros, pakrančių, upių žiočių ar žemumų. Kai stiprus taifūnas stumia jūros vandenį į krantą, kyla audros patvanka. Kai kartu iškrinta labai daug lietaus, upės greitai patvinsta. O kalnuotose vietovėse permirkęs gruntas gali virsti nuošliaužomis.
Todėl Filipinuose taifūnas dažnai reiškia ne vieną pavojų, o visą jų grandinę: iš pradžių smogia vėjas, tada kyla jūra, po to prasideda potvyniai, nutrūksta keliai, ryšys ir elektros tiekimas. Būtent pavojų derinys, o ne vien audros pavadinimas, lemia, kodėl padariniai būna tokie sunkūs.
Kodėl kai kurios audros staiga tampa katastrofiškos
Pavojingiausia situacija susidaro tada, kai audra ilgai juda virš labai šilto vandens ir turi laiko sustiprėti prieš pasiekdama sausumą. Tuomet ji gali priartėti prie Filipinų jau būdama labai galinga. Jei prieš pat sausumą audra dar sustiprėja, gyventojams ir tarnyboms lieka mažiau laiko pasiruošti.
Klimato kaita šią riziką dar labiau komplikuoja. Šiltesnis vandenynas reiškia daugiau energijos audroms, o šiltesnė atmosfera gali išlaikyti daugiau drėgmės. Tai nereiškia, kad kiekvienas taifūnas automatiškai taps supertaifūnu, tačiau labai stiprios liūtys ir staigus intensyvėjimas tampa vis svarbesne rizika. Tyrimai taip pat rodo, kad jūrinės karščio bangos gali sustiprinti tropinius ciklonus, nes padidina šilumos ir drėgmės srautą į audros sistemą.
Filipinams tai ypač pavojinga, nes šalis vienu metu turi kelis pažeidžiamumo sluoksnius: dažną audrų kelią, ilgas pakrantes, kalnuotas teritorijas, tankiai apgyvendintas zonas ir bendruomenes, kurios po vienos audros kartais dar nespėja atsigauti iki kitos.
Todėl atsakymas, kodėl supertaifūnai taip dažnai niokoja Filipinus, nėra vien „nes ten šilta“. Tiksliau būtų sakyti taip: vakarinė Ramiojo vandenyno dalis suteikia audroms energijos, atmosferos sąlygos leidžia joms sustiprėti, o Filipinų geografinė padėtis dažnai pastato šalį tiesiai prieš jų kelią. Būtent ši kombinacija paprastą tropinę audrą gali paversti katastrofa.
