Kodėl vieni žmonės švilpia be vargo, o kiti niekaip neišmoksta: mokslininkai rado svarbią priežastį

Vienam žmogui pakanka vos suspausti lūpas ir pasigirsta aiškus švilpimas, o kitam, kad ir kiek bandytų, išeina tik oras. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai tiesiog įgimtas gebėjimas – arba moki, arba ne. Tačiau mokslininkų aiškinimas kitoks: daugeliu atvejų problema slypi ne žmogaus anatomijoje, o itin tikslioje lūpų, liežuvio ir oro srauto koordinacijoje, kurios galima išmokti tik praktikuojantis.

Susidomėjimą šiuo klausimu paskatino ir 2019 metais internete paskelbtas eksperimentas, kuriame maždaug 100 atsitiktinai pasirinktų žmonių buvo paprašyti švilpauti prieš kamerą. Rezultatas nustebino – maždaug pusei dalyvių nepavyko išgauti aiškaus švilpimo garso, nors iš šalies jų lūpų padėtis atrodė beveik tokia pati kaip žmonių, kuriems užduotis pavyko.

Vien suspausti lūpas neužtenka

Atidžiau išanalizavus vaizdo įrašus paaiškėjo, kad sėkmingai švilpiančių žmonių burnos padėtis turi keletą labai subtilių ypatybių. Burnos kampučiai būna šiek tiek atitraukti atgal, o lūpos ne tiek iškišamos į priekį, kiek paliekama maža, tiksli anga jų centre.

Ta anga neturėtų būti didelė – ji veikiau primena pieštuko storį nei plačiai ištartą raidę „O“. Tačiau net ir tinkamai suformuotos lūpos dar negarantuoja rezultato. Svarbu ir tai, kur tiksliai yra liežuvis, kaip nukreipiamas oras ir kokia susidaro burnos ertmės forma.

Ilinojaus technologijos instituto mechanikos inžinerijos profesorius Francisco Ruizas aiškina, kad tikras fiziologinis negalėjimas švilpauti yra gana retas. Dauguma žmonių, kuriems tai nepavyksta, greičiausiai tiesiog dar nėra atradę tinkamos burnos padėties ir oro srauto.

Švilpiant lūpos ir liežuvis turi veikti tarsi labai tiksliai suderinta sistema. Net kelių milimetrų liežuvio padėties ar lūpų angos pokytis gali lemti, ar pasigirs švarus tonas, ar tik oro šnypštimas.

Švilpimo garsas susidaro visai kitaip nei balsas

Įdomu tai, kad švilpiant balso stygos praktiškai nedalyvauja. Kalbant ar dainuojant jos vibruoja ir kuria pradinį garsą, kuris vėliau keičiamas burnoje bei gerklėje. Švilpiant balso stygos lieka atviros ir nevibruoja.

Garsą sukuria pats oro srautas, judantis per labai tiksliai suformuotą burnos ertmę ir mažą angą tarp lūpų. Liežuvis čia atlieka ypač svarbų vaidmenį, nes keisdamas savo padėtį keičia ir burnos viduje susidarančią erdvę. Dėl to žmogus gali keisti švilpimo tono aukštį.

Mokslininkai šį procesą aiškina kaip dviejų susiaurėjimų sistemą. Vienas susidaro burnos viduje prie liežuvio ir gomurio, kitas – ties lūpomis. Tik tada, kai šios dvi vietos ir oro srautas tinkamai suderinami, atsiranda stabilus švilpimo garsas.

Todėl žmogus, kuris mėgina švilpti vien stipriau pūsdamas, nebūtinai priartėja prie rezultato. Kartais per stiprus oro srautas kaip tik trukdo, o kur kas svarbiau nežymiai keisti liežuvio ir lūpų padėtį.

Ar yra žmonių, kurie iš tikrųjų negali išmokti švilpauti?

Tokie atvejai galimi, tačiau, anot specialistų, jie reti. Tam tikri anatominiai burnos ar gomurio ypatumai gali trukdyti suformuoti reikiamą oro kanalą. Pavyzdžiui, esant gomurio vystymosi anomalijoms gali būti sunku arba net neįmanoma sukurti tokio susiaurėjimo, kokio reikia įprastam švilpimui.

Kalbos ir burnos judesių tyrinėtoja Maureen Stone taip pat pabrėžia, kad daugumai žmonių lemiamas veiksnys vis dėlto yra praktika, o ne ypatinga burnos forma. Kitaip tariant, jei žmogus šiandien nemoka švilpauti, tai dar nereiškia, kad jo organizmas tam nepritaikytas.

Tačiau mokytis suaugus gali būti sunkiau. Specialistai tai iš dalies lygina su naujos kalbos tarimo įsisavinimu – vaikystėje naujus lūpų ir liežuvio judesius išmokstame lengviau, o suaugus smegenims ir raumenims reikia daugiau pakartojimų.

Lytinis brendimas taip pat gali turėti reikšmės. Augant keičiasi veido, žandikaulio ir burnos struktūros, todėl judesiai, kuriuos vaikystėje būtų buvę lengviau išmokti, vėliau gali pareikalauti daugiau sąmoningos kontrolės.

Kodėl vieniems pavyksta iš pirmo karto?

Tikėtina, kad dalis žmonių tinkamą burnos padėtį atranda beveik atsitiktinai. Vaikystėje mėgdžiodami kitus jie kelis kartus pakeičia lūpų ar liežuvio padėtį ir staiga išgirsta pirmą švilpimą. Nuo to momento smegenys jau turi savotišką „žemėlapį“, kurį galima kartoti.

Žmogui, kuriam tokio atsitiktinio atradimo nepavyko padaryti, situacija visai kitokia. Jis gali metų metus bandyti švilpti tokiu pačiu netinkamu būdu ir manyti, kad tiesiog neturi tam gebėjimų.

Todėl mokantis verta ne stipriau pūsti, o labai nedideliais žingsniais keisti lūpų angą ir liežuvio padėtį. Kartais užtenka liežuvį vos patraukti atgal, nuleisti jo galiuką arba sumažinti angą tarp lūpų, kad pirmą kartą pasigirstų tonas.

Švilpimas iš šalies atrodo beveik juokingai paprastas, tačiau fiziškai tai gana tikslus oro srauto valdymo veiksmas. Būtent todėl vienas žmogus jo išmoksta dar vaikystėje ir vėliau net nebesusimąsto, ką daro, o kitam tenka ilgai ieškoti tinkamos kombinacijos.

Taigi nemokėjimas švilpauti dažniausiai nėra įrodymas, kad žmogus fiziškai negali to padaryti. Daugeliui tiesiog dar nepavyko atrasti tikslios lūpų, liežuvio ir oro srauto padėties, kuri paverčia paprastą iškvėpimą aiškiu garsu.