Kodėl žemėlapiuose šiaurė visada viršuje — atsakymas nėra toks akivaizdus

Telefonas rankoje, maršrutas iki nepažįstamos vietos jau įvestas, o mėlynas taškelis ekrane sukasi kartu su žmogumi. Vieną akimirką atrodo, kad reikia eiti į viršų, kitą – į kairę, nors gatvė prieš akis visai tiesi. Tada daugelis instinktyviai pasuka žemėlapį taip, kad viršus sutaptų su kryptimi, kuria eina patys.

Tačiau vos tik ekranas grįžta į įprastą vaizdą, šiaurė vėl atsiduria viršuje. Esame taip pripratę prie tokio pasaulio išdėstymo, kad jis atrodo savaime suprantamas: viršuje – šiaurė, apačioje – pietūs, kairėje – vakarai, dešinėje – rytai. Tik iš tiesų Žemė neturi nei tikro „viršaus“, nei „apačios“.

Žemėlapis nėra langas į pasaulį. Tai žmogaus sukurtas susitarimas, padedantis susigaudyti. Šiaurė viršuje atsidūrė ne todėl, kad taip nurodo gamta, o todėl, kad toks pasirinkimas ilgainiui pasirodė patogus ir tapo beveik nematomu įpročiu.

Žemė ant sienos galėtų būti pakabinta ir kitaip

Pakanka įsivaizduoti gaublį: jį galima pasukti kaip tik norisi, ir niekas pasaulyje nuo to nepasikeis. Australija neatsidurs „apačioje“ blogesnėje vietoje, o Europa netaps svarbesnė vien dėl to, kad piešinyje yra aukščiau. „Viršus“ ir „apačia“ atsiranda tik tada, kai apvalią Žemę bandome perkelti į plokščią lapą ar telefono ekraną.

Senesniuose žemėlapiuose orientacija nebuvo vienoda. Kai kuriuose viršuje būdavo rytai – kryptis, iš kurios pateka saulė ir kuri daugeliui kultūrų turėjo ypatingą reikšmę. Kituose žemėlapiuose viršuje galėjo būti pietūs, ypač ten, kur keliautojams ir jūrininkams tokia padėtis atrodė patogesnė pagal jų naudojamus maršrutus ar aplinką.

Net pats žodis „orientuotis“ primena rytus: jis siejamas su lotynišku žodžiu oriens, reiškiančiu rytus ar saulės tekėjimą. Žmogui, kuris gyvena pagal rytinę šviesą, rytai gali atrodyti natūrali pradžia. Tad šiandieninis įspūdis, kad šiaurė privalo būti viršuje, labiau pasako apie mūsų išmoktą žemėlapių kalbą nei apie pačią planetą.

Kodėl žemėlapiuose šiaurė visada viršuje — atsakymas nėra toks akivaizdusNuotrauka: Pixabay / Ghinzo

Kodėl būtent šiaurė tapo patogiausia bendra taisykle

Šiaurės kryptis ilgainiui įgijo didelį praktinį pranašumą. Šiauriniame pusrutulyje keliautojams padėdavo Šiaurinė žvaigždė – danguje ji atrodo beveik nejudanti ir gana patikimai rodo kryptį. Kai kelionės sausuma ir jūra rėmėsi dangaus stebėjimu, toks orientyras buvo kur kas naudingesnis už abstraktų susitarimą.

Vėliau svarbų vaidmenį atliko kompasas. Jo rodyklė krypsta magnetinės šiaurės link, todėl žemėlapius patogu derinti su tuo, ką žmogus turi rankoje. Jūreiviui, planuojančiam maršrutą, ar keliautojui miške nereikėjo kiekvieną kartą iš naujo svarstyti, kurią žemėlapio pusę laikyti viršumi – užteko suderinti lapą su kompaso kryptimi.

Kai žemėlapius pradėta plačiau spausdinti, vienodas susitarimas tapo dar svarbesnis. Prekybininkai, kariuomenės, valstybių administracijos ir paprasti keliautojai turėjo suprasti tą patį vaizdą be ilgų paaiškinimų. Šiaurė viršuje įsitvirtino ne per vieną dieną ir ne vien dėl vienos priežasties, bet standartas galiausiai palengvino gyvenimą: kito žmogaus žemėlapį galėjai skaityti beveik taip pat, kaip savąjį.

Kai įprotis ima atrodyti kaip pasaulio tvarka

Šis susitarimas turi ir keistą psichologinį poveikį. Tai, kas žemėlapyje yra viršuje, dažnai nesąmoningai atrodo esantis „aukščiau“, o apačioje esančios vietos – tarsi tolimesnės, mažiau centrinės. Nors žmogus puikiai žino, kad tai tik popieriaus kryptis, vaizdas vis tiek veikia mūsų nuojautą apie pasaulio dydį, atstumus ir svarbą.

Skirtingi žmonės tai pastebi skirtingai. Mokinys pirmą kartą pamatęs apverstą pasaulio žemėlapį gali sutrikti, nes pažįstami žemynai atrodo tarsi atsidūrę ne savo vietose. Vairuotojui dažniau rūpi, kad navigacija rodytų važiavimo kryptį į priekį, o ne šiaurę viršuje. Tuo metu žmogui, įpratusiam planuoti keliones pagal popierinį žemėlapį, būtent fiksuota šiaurė padeda greičiau suvokti, kur yra namai, miestas ar artimiausias kelias.

Skaitmeniniai žemėlapiai šį seną susitarimą šiek tiek sušvelnino. Jie gali suktis kartu su žmogumi, parodyti pastatus trimatėje perspektyvoje ar pasiūlyti maršrutą be jokių pasaulio šalių. Vis dėlto, kai reikia pamatyti platesnį vaizdą, šiaurė dažniausiai grįžta į viršų – ne todėl, kad kitaip būtų neteisinga, o todėl, kad milijonai žmonių jau moka taip skaityti erdvę.

Jei kitą kartą žemėlapyje netyčia pasuksite telefoną ir akimirką pasimesite, verta prisiminti: pasimetė ne pasaulis, o tik jo piešinys. Šiaurė viršuje yra vienas sėkmingiausių žmonijos susitarimų, tačiau susitarimas niekada nėra tas pats, kas gamtos dėsnis.