Kuri sporto šaka pasaulyje sutraukia daugiausia žiūrovų? Atsakymas gali nustebinti

„Na, aišku, krepšinis“, – Lietuvoje tokį atsakymą dažnas mestelėtų net nesusimąstęs. Juk didžiųjų rinktinės rungtynių vakarais pokalbiai prie stalo trumpėja, telefonai nutyla, o paskutinėmis minutėmis net žmogus, paprastai sportu nesidomintis, staiga ima aiškinti teisėjui, ką šis turėjo pamatyti.

Tačiau pasaulio mastu mūsų įprastas sporto žemėlapis atrodo visai kitaip. Krepšinis turi milžinišką gerbėjų bendruomenę, tenisas surenka įspūdingas televizijos auditorijas, o kriketas kai kuriose šalyse sustabdo ištisų miestų ritmą. Vis dėlto sporto šaka, kuri bendra žiūrovų skaičiumi palieka konkurentus už nugaros, yra futbolas.

Ir čia slypi nedidelis netikėtumas: futbolas laimi ne vien todėl, kad turi garsiausius klubus ar brangiausius žaidėjus. Jis laimi todėl, kad telpa beveik visur – nuo didžiulių stadionų iki dulkėto kiemo, nuo prabangaus transliacijų paketo iki vieno seno televizoriaus mažame bare.

Futbolas žiūrimas ten, kur net nėra stadiono

Vertinant bendrą pasaulinę auditoriją, futbolas paprastai laikomas populiariausia sporto šaka. Didžiausi turnyrai – pasaulio ir žemynų čempionatai, garsiausios klubų lygos, nacionalinių rinktinių rungtynės – pritraukia šimtus milijonų, o svarbiausi mačai ir dar daugiau žiūrovų. Tačiau vienas finalas nepasako visos istorijos: futbolas žiūrimas beveik kiekvieną savaitę, įvairiose šalyse ir skirtingomis kalbomis.

Jo stiprybė labai žemiška. Kamuoliui spardyti nereikia ledo arenos, specialaus aikštyno ar brangios įrangos. Kartais užtenka vartų, pažymėtų dviem kuprinėmis, ir kamuolio, kuris jau seniai nebėra visiškai apvalus. Kai žmonės gali lengvai žaisti patys, jie kur kas lengviau prisiriša ir prie profesionalių rungtynių.

Futbole taip pat daug vietos emocijai, kuri suprantama be vertėjo. Įvartis, pražanga, paskutinės minutės baudinys ar netikėtai mažos komandos įveiktas favoritas veikia vienodai, nesvarbu, ar rungtynes stebi Vilniuje, Buenos Airėse, Londone ar mažame Afrikos miestelyje. Taisyklės nėra tokios sudėtingos, kad žiūrovas pasimestų po pirmų dešimties minučių, bet jose pakanka niuansų, kad sirgaliai ginčytųsi iki kitos dienos.

Bet vieno atsakymo visiems skaičiams nėra

Pasakymas, kad futbolas surenka daugiausia žiūrovų, teisingas kalbant apie bendrą pasaulinį susidomėjimą. Tačiau sporto auditorijas skaičiuoti nėra taip paprasta, kaip suskaičiuoti žmones eilėje prie stadiono vartų. Vienur vertinami televizijos žiūrovai, kitur – transliacijų peržiūros internete, dar kitur – žmonės arenoje, o kartais skaičiuojami ir tie, kurie seka rezultatus telefone.

Štai kriketas kai kuriuose regionuose yra tikras milžinas. Indijoje, Pakistane, Bangladeše, Australijoje, Anglijoje ir kitose šalyse svarbios rungtynės gali tapti kone nacionaliniu įvykiu. Žmogui iš Lietuvos gali atrodyti keista, kaip rungtynės gali trukti taip ilgai, bet milijonams sirgalių tai ne foninis triukšmas, o tradicija, šeimos pokalbių tema ir rimta priežastis atidėti kitus planus.

Amerikietiškas futbolas savo ruožtu turi vieną galingiausių pavienių sporto renginių pasaulyje – „Super Bowl“ finalą. Krepšinis, ypač stipriausiose lygose ir per tarptautinius turnyrus, taip pat pasiekia milžiniškas auditorijas. Tenisas išsiskiria tuo, kad jo didžiausi mačai sudomina net tuos, kurie visus metus raketės rankoje nelaikė. Vis dėlto nė viena iš šių sporto šakų taip plačiai ir nuolat neapima tiek daug žemynų kaip futbolas.

Kuri sporto šaka pasaulyje sutraukia daugiausia žiūrovų? Atsakymas gali nustebintiNuotrauka: Pixabay / stux

Kodėl žmonės įsijungia net tada, kai paprastai sporto nežiūri

Didžiųjų futbolo turnyrų metu į ekranus susėda ne vien užkietėję sirgaliai. Vienas žiūri dėl savo šalies rinktinės, kitas – nes kolegos darbe ryte aptarinės rezultatą, trečias tiesiog nenori praleisti vakaro, kai visa šeima ar draugai susirenka vienoje svetainėje. Sportas tokiomis akimirkomis tampa ne vien sportu – jis suteikia bendrą pokalbio temą žmonėms, kurie kitu metu gal net nerastų, apie ką kalbėti.

Tėvams tai dažnai būna kompromisas tarp noro ramiai pažiūrėti rungtynes ir vaikų klausimų, kodėl tas žaidėjas guli ant žolės, jei niekas jo neparneša namo. Senjorui tai gali būti įprotis, primenantis jaunystės komandas ir senus draugus. Jaunesniems žmonėms – galimybė sekti žaidėjus socialiniuose tinkluose, diskutuoti apie klubus ir per kelias sekundes pamatyti svarbiausią epizodą telefone.

Tačiau už didžiulių auditorijų yra ir mažiau romantiška pusė. Transliacijų teisės brangsta, rungtynių laikas dažnai derinamas prie didžiausių rinkų, o gerbėjui ne visada paprasta suprasti, kurią prenumeratą reikia turėti, kad pamatytų savo komandą. Klubams, lygoms ir televizijoms sportas yra didelis verslas, todėl žiūrovo meilė žaidimui kartais susiduria su mokamomis platformomis, reklama ir vėlyvomis rungtynių valandomis.

Didžiausia auditorija prasideda nuo paprasto kiemo

Jei norisi suprasti futbolo mastą, nereikia ieškoti vien tik rekordinių transliacijų skaičių. Užtenka prisiminti, kiek žmonių po svarbių rungtynių kitą rytą kalba apie vieną įvartį, kiek vaikų mėgdžioja matytą šventimą ir kiek suaugusiųjų savaitgalį dėl savo komandos rezultato būna arba neįprastai linksmi, arba įtartinai tylūs.

Kita vertus, neverta paversti to varžybomis, kuriose „teisingas“ tik vienas sportas. Lietuviui krepšinio vakaras gali reikšti kur kas daugiau nei garsiausias futbolo finalas, o kriketo gerbėjui kitos sporto šakos gali būti tik trumpa pertrauka tarp rungtynių. Žiūrovų skaičius parodo mastą, bet nepasako, kiek žmogui reiškia jo mėgstamos komandos pergalė.

Vis dėlto į klausimą, kuri sporto šaka pasaulyje pritraukia daugiausia akių, atsakymas išlieka futbolas. Jo paslaptis ne vien stadionų dydyje ar žvaigždžių atlyginimuose. Ji slypi paprastame dalyke: kamuolį gali spardyti beveik bet kas, o kai žaidimas atrodo savas, jį norisi ir žiūrėti – net jei po to vėl prisieki, kad nuo kito sezono nervų dėl sporto nebegadinsi.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!