Tai žinia, kurią daugelis mistikos gerbėjų ir kriptozoologijos entuziastų priims kaip asmeninį pralaimėjimą. Adrianas Shine’as (Adrian Shine), barzdotas tyrinėtojas, tapęs Lochneso ežero paslapčių veidu ir daugiau nei pusę amžiaus paskyręs legendinės Nesės medžioklei, meta rankšluostį. Po 52 metus trukusių intensyvių tyrimų, 76-erių ekspertas padarė išvadą, kuri dūžta į šipulius milijonų turistų viltis: garsioji pabaisa tėra žmogaus vaizduotės ir vandens fizikos vaisius.
Leidiniui „The Sun“ duotame interviu A. Shine’as pripažino, kad dešimtmečius trukusi odisėja atvedė ne prie sensacingo atradimo, o prie racionalaus paaiškinimo.
Kodėl mūsų akys meluoja?
Pagrindinis „Lochneso projekto“ vadovas teigia, kad didžioji dalis pranešimų apie virš vandens pasirodančias paslaptingas „kupras“ ar „gyvates“ turi visiškai žemišką ir mokslinį paaiškinimą. Pasak jo, pagrindinis kaltininkas yra specifinės bangos, kurias sukelia laivai, plaukiantys giliu Kaledonijos kanalu, kertančiu ežerą.
Ekspertas išskiria tris pagrindines iliuzijas, kurios dažniausiai apgauna stebėtojus:
- Daugiakampės bangos. Tai specifinė laivų sukeltų bangų forma, kuri žiūrint iš tolo ir tam tikru kampu idealiai imituoja ilgą, vingiuojančią gyvatės ar drakono nugarą.
- „Ilgas kaklas“. Dažniausiai tai tėra paprasti vandens paukščiai, sėdintys ant veidrodinio, ramaus vandens paviršiaus. Dėl šviesos lūžio ir atstumo jų siluetai išsikraipo ir primena išnirusią galvą.
- Nejudantys milžinai. Pats A. Shine’as prisipažino, kad net ir jo treniruota akis kartą jį apgavo – paprastą uolą vandenyje jis palaikė pabaisos kupra, kol priplaukė arčiau.
Biologija negailestinga: ežeras tiesiog netinkamas
Tačiau A. Shine’as savo skepticizmą grindžia ne tik optinėmis apgaulėmis. Kaip mokslininkas, jis remiasi ir biologiniais faktais, kurie daro didelio priešistorinio roplio egzistavimą šiame ežere praktiškai neįmanomą.
Pirmiausia, Lochneso ežeras yra per šaltas. Jei Nesė būtų roplys (kaip dažnai vaizduojama – pleziozauras), ji tiesiog neišgyventų tokioje temperatūroje. Antra ir dar svarbiau – ežero ekosistema yra per skurdi. Vandenyse paprasčiausiai nėra pakankamai žuvų (biomasės), kad būtų galima išmaitinti tokio dydžio plėšrūną, jau nekalbant apie visą jų populiaciją, reikalingą rūšies išlikimui per tūkstantmečius.
Mago pamoka ir suklastotos nuotraukos
Tyrėjo entuziazmą galutinai prigesino susitikimas su klasikinį meną studijavusiu magu. Šis iliuzionistas A. Shine’ui akivaizdžiai pademonstravo, kaip lengva sukurti įtikinamą klastotę. Jis išanalizavo garsiausias, „ikoninėmis“ tapusias Nesės nuotraukas ir atskleidė mechanizmus bei modelius, kuriais jos buvo sukurtos siekiant apgauti visuomenę.
„Bet kokie nauji, realūs įrodymai būtų nuostabūs, bet kol kas aš matau tik iliuzijas“, – konstatavo A. Shine’as.
Nepaisant nusivylimo, vyras, vadovavęs didžiulėms ežero skenavimo ekspedicijoms 1987 ir 1994 metais („Operation Deepscan“), nesigaili praleisto laiko. Jis teigia, kad šie dešimtmečiai jam buvo neįtikėtinas nuotykis.
„Aš mielai klysčiau“, – priduria legendinis Nesės medžiotojas, palikdamas mažytį vilties plyšelį, tačiau pabrėždamas: mokslas reikalauja faktų, o faktų, deja, nėra.
Šaltinis: https://www.thesun.co.uk/news/37797045/loch-ness-monster-sightings-fake-expert/
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
