Europos leidėjai pasakė tai, ką redakcijos vis garsiau šnabždėjo už uždarų durų: kai paieškos viršuje atsiranda dirbtinio intelekto santrauka, skaitytojas dažnai nebeateina į portalą. Jis lieka ten, kur jam patogu – paieškoje. Dabar šitas konfliktas peržengė „nepasitenkinimo“ ribą: European Publishers Council pateikė oficialų antimonopolinį skundą European Commission, kaltindama Google piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi – esą leidėjų turinys naudojamas DI santraukoms be realaus sutikimo, be veiksmingo atsisakymo ir be teisingo atlygio.
Čia svarbiausia ne formalūs žodžiai, o mechanika. „AI Overviews“ santraukos paieškoje uždengia tai, kas anksčiau buvo atviras internetas: antraštė – paspaudimas – straipsnis – reklama – prenumerata. Kai santrauka atsako į klausimą dar prieš paspaudimą, srautas, auditorija ir pajamos pradeda tirpti. O kai tai vyksta sistemingai, redakcijoms nebereikia teorijų – užtenka atsidaryti statistiką.
„Atsisakyk – ir dingsti“: skundo esmė yra ne DI, o spąstai leidėjams
Leidėjų argumentas paprastas ir aštrus: jei tavo turinys naudojamas santraukai, tu prarandi paspaudimus. Bet jei bandai nuo to apsisaugoti, rizikuoji prarasti matomumą paieškoje apskritai. Kitaip tariant, pasiūlymas atrodo kaip pasirinkimas, bet realybėje tai yra derybos su vartininku, kuris valdo įėjimą į auditoriją. Skundo logika būtent apie tai: dominuojanti platforma gali sukurti taisykles, kuriose leidėjui bet kuris kelias veda į minusą.
EPC pirmininkas Christian Van Thillo šią situaciją apibrėžė taip, kaip ją supranta kiekvienas redaktorius: kai „prieigos valdytojas“ pasiima turinį, pasilieka vartotoją pas save ir dar palieka leidėjui iliuziją, kad jis kažką kontroliuoja, tai nebėra partnerystė – tai ekonomikos perrašymas. Konfliktas ne apie inovaciją, o apie tai, kas pasiima vertę.
Kodėl tai aktualu Lietuvai: „nematomas“ srauto nutekėjimas virsta biudžeto skylėmis
Lietuvos portalams ši tema pavojinga dėl vienos priežasties: mūsų rinka maža, o priklausomybė nuo paieškos srauto – didelė. Kai dalis klausimų (orai, patarimai, sveikata, finansai, kelionės, „kaip padaryti“) ima būti atsakoma paieškos viršuje, redakcijai lieka brangiausia dalis – turinio gamyba – bet iš jos išspaudžiama pigiausia grąža. Vienas procentas mažiau paspaudimų Lietuvoje dažnai skauda labiau nei penki procentai didelėje rinkoje, nes nėra kur „atsilošti“ mastu.
Čia slypi ir dar vienas nemalonus efektas: santrauka tampa naujuoju „pirmu ekranu“, o portalas – antriniu šaltiniu, net jei būtent jis sukūrė originalią informaciją. Tai atima ne tik reklamos pajamas, bet ir prekės ženklo ryšį su skaitytoju: žmogus prisimena, kad „matė paieškoje“, o ne kad skaitė konkrečiame portale.
Komisijos tyrimas jau pajudėjęs: skundas gali tapti svertu, kuris pakeis taisykles
Šitas skundas atsirado ne vakuume. Europos institucijose jau bręsta platesnis klausimas: ar paieškos milžinas gali savo rinkos galia priversti leidėjus taikstytis su sąlygomis, kurios jiems ekonomiškai žalingos, ypač kai kalba eina apie DI santraukas ir kitus panašius produktus. Leidėjai bando užfiksuoti principą: jei tavo turinys maitina sistemą, tu turi turėti realų pasirinkimą ir realią kompensaciją – o ne „pasirinkimą“, kuris kainuoja matomumą.
Ši istorija iš tiesų yra apie vieną sakinį, kurį redakcijos dabar pradeda sakyti garsiai: kai platforma vienu metu yra ir kelias pas auditoriją, ir vitrinos savininkas, ir tavo turinio perpasakotojas, ji gali pasiimti beveik viską – o tau palikti tik darbą ir sąskaitas.
Šaltinis: https://www.silicon.co.uk/e-innovation/artificial-intelligence/publishers-google-eu-628698
