Kai kainos kyla, žmonės dažniausiai pirmiausia žiūri į maistą, kurą ar komunalinius mokesčius. Tačiau nemaža dalis pinigų dingsta visai kitur – ten, kur mokėjimai maži, automatiniai ir beveik nepastebimi. Būtent tokios išlaidos per mėnesį gali sudaryti dešimtis eurų, o per metus – jau ir kelis šimtus.
Rasa tai suprato ne tada, kai pabrango pienas ar elektra. Ji tiesiog vieną vakarą atsisėdo su banko programėle ir nusprendė peržiūrėti mėnesio išlaidas. Iš pradžių tik norėjo suprasti, kodėl atlyginimas dingsta greičiau, nei turėtų. Tačiau po pusvalandžio jai pasidarė nejauku: pinigai byrėjo ne vien didelėmis sumomis, o mažais, beveik nematomais mokėjimais.
4,99 euro už programėlę, kurios ji nebeatidarė. 9,99 euro už platformą, kurioje nieko nežiūrėjo. Keli eurai už banko paslaugų planą. Brangesnis telefono planas, nors duomenų sunaudodavo vos pusę. Pristatymo mokestis už maistą, kurį galėjo pasiimti pati pakeliui namo.
— Aš gi net nepirkau nieko ypatingo, — pasakė ji vyrui.
Bet būtent čia ir buvo esmė. Kartais biudžetą suvalgo ne dideli pirkiniai, o įpročiai, kurių nebekontroliuojame.
1. Mobiliojo ryšio planai, kurių realiai neišnaudojame
Daugelis žmonių vis dar moka už ryšio planą, kurį pasirinko prieš kelerius metus. Tada atrodė, kad reikia daug duomenų, neribotų minučių, papildomų paslaugų ar „geresnio pasiūlymo“. Tačiau realybė dažnai pasikeičia: namuose ir darbe naudojamas „Wi-Fi“, skambučių mažiau, o mobiliojo interneto lieka neišnaudota.
Rasa savo plane turėjo daug daugiau gigabaitų, nei jai reikėjo. Peržiūrėjusi suvartojimą pamatė, kad kas mėnesį išnaudoja tik dalį. Operatorius naujo pigesnio plano pats nepasiūlė, nes jam tai nenaudinga. Teko pačiai paskambinti ir pasidomėti.
Jeigu už ryšio planą mokate iš įpročio, verta bent kartą per metus patikrinti, kiek paslaugų iš tikrųjų sunaudojate. Kartais užtenka pakeisti planą, atsisakyti papildomų paslaugų ar pasiderėti su operatoriumi.
2. Prenumeratos, kurios tyliai nuskaičiuoja pinigus
Filmų platformos, muzikos paslaugos, debesų saugyklos, sporto programėlės, kalbų mokymosi aplikacijos, naujienų portalai – kiekviena prenumerata atrodo nedidelė. Problema prasideda tada, kai jų susikaupia daug.
Viena prenumerata už 5 eurus dar nieko nereiškia. Bet penkios tokios prenumeratos jau yra 25 eurai per mėnesį. Per metus – 300 eurų.
Dažniausiai žmonės permoka ne už tas paslaugas, kurias tikrai naudoja, o už tas, kurias pamiršo atšaukti. Nemokamas bandomasis laikotarpis baigėsi, mokėjimas prasidėjo, o programėlė taip ir liko telefone tik kaip piktograma.
Rasos taisyklė tapo paprasta: jei paslauga nenaudota 30 dienų, ją reikia atšaukti. Jei prireiks – visada galima užsisakyti iš naujo.
3. Banko paslaugų planai ir kortelės mokesčiai
Banko mokesčiai dažnai atrodo per maži, kad erzintų. Vienas ar du eurai už planą, keli eurai už papildomą kortelę, mokestis už išėmimą, pervedimą ar kitą paslaugą. Tačiau per metus šios sumos susideda.
Kai kurie žmonės moka už planus, kuriuose yra paslaugų, kuriomis nesinaudoja. Kiti turi kelias korteles, nors realiai naudoja vieną. Treti moka už papildomas sąskaitas ar funkcijas, kurios kadaise buvo reikalingos, bet dabar tik tyliai mažina likutį.
Čia verta ne piktintis, o tiesiog peržiūrėti sąlygas. Gal pakanka paprastesnio plano. Gal nereikalingą kortelę galima uždaryti. Gal kitas bankas siūlo tinkamesnes sąlygas pagal jūsų įpročius.
4. Maisto pristatymas, kuris tampa ne patogumu, o įpročiu
Maisto pristatymas kartais tikrai gelbsti. Po sunkios dienos, sergant, dirbant ilgai ar neturint laiko gaminti – tai patogus sprendimas. Tačiau problema atsiranda tada, kai pristatymas tampa automatiniu pasirinkimu net tada, kai šaldytuve yra maisto.
Rasa suskaičiavo, kad per mėnesį keli užsakymai „tik šį kartą“ sudarė sumą, už kurią būtų galėjusi nupirkti produktų beveik savaitei. Be paties maisto kainos, prisideda pristatymo mokestis, paslaugos mokestis, arbatpinigiai, o patiekalai dažnai kainuoja daugiau nei vietoje.
Didžiausia gudrybė – ne visiškai atsisakyti pristatymo, o nustatyti ribą. Pavyzdžiui, užsisakyti ne dažniau kaip kartą per savaitę arba tik tada, kai tai tikrai būtina. Likusiais atvejais padeda labai paprasti namų variantai: kiaušinienė, makaronai, sriuba, šaldytos daržovės, sumuštiniai, kruopos ar iš anksto pasiruoštas maistas.
5. Elektros prietaisai, kurie veikia be reikalo
Nemaža dalis elektros suvartojama ne tada, kai sąmoningai naudojame prietaisus, o tada, kai jie palikti veikti be reikalo. Įjungtas televizorius, nors niekas nežiūri. Kompiuteris, kuris visą vakarą neužmigdomas. Pakrovėjai rozetėse. Šildytuvas ar kondicionierius, veikiantis per ilgai. Šviesos kambariuose, kuriuose nieko nėra.
Vienas prietaisas sąskaitos gal ir nepakeis dramatiškai, bet keliolika mažų įpročių jau gali būti pastebimi. Ypač jei namuose daug elektronikos, dirbama nuotoliu ar naudojami senesni, daugiau energijos vartojantys prietaisai.
Rasa namuose įvedė paprastą taisyklę: išeini iš kambario – išjungi šviesą, nežiūri televizoriaus – išjungi, nekrauni telefono – pakrovėjas iš rozetės. Tai nereiškia gyventi tamsoje ar nuolat save riboti. Tai reiškia nešvaistyti to, už ką vis tiek reikės sumokėti.
6. Pirkimas „su akcija“, kai daikto visai nereikėjo
Akcijos gali padėti sutaupyti, bet jos taip pat gali priversti nupirkti tai, ko nereikėjo. Ypač dažnai taip nutinka maisto parduotuvėse, kosmetikos skyriuose, drabužių parduotuvėse ir internetinėse akcijose.
„Antra prekė pigiau“, „tik šiandien“, „paskutinė galimybė“, „sutaupote 40 %“ – tokie užrašai sukuria jausmą, kad pinigai taupomi. Tačiau jei prekės nebūtumėte pirkę be nuolaidos, tai nėra sutaupymas. Tai išlaida.
Rasa pradėjo naudoti vieną klausimą: ar pirkčiau tai už pilną kainą, jei tikrai reikėtų? Jei atsakymas ne, prekė dažniausiai lieka lentynoje.
Ypač atsargiai verta elgtis su greitai gendančiais produktais. Nusipirkti tris pakuotes, nes pigiau, o paskui vieną išmesti – ne taupymas. Tai tiesiog brangesnis būdas apkrauti šaldytuvą.
7. Draudimai ir paslaugos, kurių sąlygų niekas nebeperžiūri
Automobilio, būsto, kelionių, sveikatos, įrenginių draudimai – daug kas juos pratęsia automatiškai, nebesidomėdami, ar sąlygos vis dar geros. Tas pats galioja internetui, televizijai, sporto klubui, automobilių stovėjimo leidimams, įvairiems paslaugų paketams.
Kartais žmonės metų metus moka už paslaugas pagal senas sąlygas, nors rinkoje jau yra pigesnių ar geriau jų poreikius atitinkančių variantų. Įmonės retai pačios paragins jus mokėti mažiau. Todėl iniciatyvos reikia imtis pačiam.
Verta kartą per metus pasidaryti „paslaugų auditą“: peržiūrėti, kiek mokate už internetą, ryšį, draudimą, banką, prenumeratas ir kitas reguliarias paslaugas. Tai nėra maloniausias vakaras, bet jis gali sutaupyti daugiau nei keli mėnesiai smulkaus savęs ribojimo.
Rasa po tokio peržiūrėjimo nesijautė tapusi taupymo eksperte. Ji tiesiog pamatė, kur pinigai iškeliauja tyliai. Kai ką atšaukė, kai ką pakeitė, kai kur paskambino pasiderėti. Per mėnesį suma neatrodė milžiniška, bet per metus ji virto keliais šimtais eurų.
Ir svarbiausia – atsirado kontrolės jausmas.
Taupymas nebūtinai reiškia atsisakyti kavos mieste, niekur neiti ir viską pirkti tik pigiausia. Dažnai jis prasideda nuo paprastesnio dalyko: nustoti mokėti už tai, ko jums iš tikrųjų nebereikia.
Kartais pinigai nedingsta todėl, kad jų per mažai. Kartais jie dingsta todėl, kad per ilgai nepažiūrėjome, kur jie išeina.
