Pirkėjai parduotuvėse jau įprato prie nemalonaus jausmo: į krepšelį dedamos tos pačios prekės, tačiau suma kasoje vis dažniau būna didesnė. Duona, pienas, daržovės, kruopos, mėsa ar kiti kasdieniai produktai brangsta ne vien dėl prekybininkų sprendimų ar energijos kainų. Didelė dalis problemos prasideda daug anksčiau – dar laukuose, kur ūkininkai susiduria su vienu skaudžiausių pastarųjų metų iššūkių: smarkiai išaugusiomis trąšų kainomis.
Apie elektros, kuro ar transporto brangimą kalbama dažnai, tačiau trąšos paprastam vartotojui lieka beveik nematoma grandinės dalis. Vis dėlto be jų šiuolaikinis žemės ūkis sunkiai įsivaizduojamas. Jei ūkininkas už trąšas moka gerokai daugiau, brangsta ir grūdų, daržovių, pašarų, pieno bei mėsos gamyba. Kitaip tariant, tai, kas pabrangsta lauke, anksčiau ar vėliau pasiekia ir parduotuvės lentyną.
Pastaraisiais metais trąšų rinka patyrė didelį sukrėtimą. Vienas svarbiausių lūžio taškų buvo karas Ukrainoje ir vėliau įvesti Baltarusijos trąšų eksporto apribojimai. Europa ilgą laiką buvo priklausoma nuo šių tiekimo šaltinių, todėl bet koks sutrikimas greitai virto kainų spaudimu. Kai rinkoje atsirado trūkumas, trąšos ėmė brangti, o ūkininkams teko spręsti, kaip išlaikyti gamybą, kai sąnaudos kyla greičiau nei pajamos.
Europos Komisija, siekdama stabilizuoti padėtį, numatė 540 mln. eurų pagalbos paketą. Šie pinigai turėtų padėti žemės ūkio sektoriui atlaikyti dalį sąnaudų spaudimo. Tačiau ūkininkai ir žemės ūkio organizacijos į šią paramą žiūri atsargiai. Jų teigimu, tokia suma visam regionui gali būti per maža, nes trąšų krizė palietė ne vieną konkrečią šalį, o didelę dalį Europos žemės ūkio.
Kodėl trąšų brangimas taip greitai virsta maisto kainomis?
Maisto kainų grandinė yra ilgesnė, nei dažnai atrodo pirkėjui. Parduotuvėje žmogus mato galutinį produktą – duonos kepalą, pieno pakelį, daržovių kilogramą ar mėsos gabalą. Tačiau iki lentynos šis produktas pereina daugybę etapų. Pirmiausia ūkininkas turi užauginti žaliavą, tam reikia sėklų, trąšų, degalų, technikos, darbo jėgos, sandėliavimo ir transporto. Jei vienas iš šių elementų smarkiai pabrangsta, galutinė kaina taip pat pradeda kilti.
Trąšos šioje grandinėje yra ypač svarbios, nes jos tiesiogiai lemia derlių. Mažiau trąšų gali reikšti prastesnį derlių, o brangesnės trąšos – didesnę savikainą. Ūkininkas atsiduria sudėtingoje situacijoje: taupyti trąšoms rizikinga, nes gali sumažėti derlius, bet pirkti jas už aukštą kainą taip pat sunku, nes išauga gamybos kaštai. Galiausiai šis spaudimas persikelia į perdirbėjus, prekybininkus ir pirkėjus.
Ypač svarbi trąša pasaulyje yra karbamidas, dar vadinamas šlapalu. Tai viena plačiausiai naudojamų azoto trąšų rūšių. Azotas augalams yra būtinas – be jo sunkiai vystosi lapai, stiebai ir bendras augalo augimas. Jei trūksta azoto, derlius gali būti mažesnis ir silpnesnis. Dėl šios priežasties karbamidas plačiai naudojamas grūdų auginime ir kituose žemės ūkio sektoriuose.
Būtent todėl karbamido kainų šuoliai kelia didelį nerimą. Pastaruoju metu minima, kad jo kaina per kelias savaites pakilo nuo maždaug 487 JAV dolerių iki 700 JAV dolerių už toną. Tokie pokyčiai ūkininkams yra labai skausmingi, nes mineralinės trąšos sudaro reikšmingą ūkio biudžeto dalį. Kai tokios sąnaudos išauga, pigesnio maisto tikėtis tampa vis sunkiau.
Dar viena rizika slypi pasaulinėje logistikoje. Persijos įlanka yra vienas svarbių mineralinių trąšų žaliavų šaltinių. Bet kokie neramumai, tiekimo trikdžiai ar transporto problemos šiame regione gali greitai supurtyti pasaulinę rinką. Trąšų sektorius jautriai reaguoja į geopolitiką, nes žaliavos, energija, transportas ir prekybos apribojimai yra glaudžiai susiję.
Valstybės ieško pagalbos, bet klausimas – ar jos pakaks?
Europos šalys dabar sprendžia, kaip teisingai paskirstyti paramą. Kol kas ne visoms valstybėms aišku, kokios konkrečios sumos jas pasieks. Skaičiai turėtų paaiškėti vėliau, o iki tol žemės ūkio ministerijos rengia savo argumentus ir pasiūlymus Europos Komisijai.
Pavyzdžiui, Latvijoje diskutuojama, kaip užtikrinti, kad parama atitiktų realų ūkininkų patirtą sąnaudų augimą. Pradiniame plane numatyta, kad pinigai būtų dalijami pagal tiesioginių išmokų vokų dydį, tačiau toks principas kelia abejonių. Jei paramos paskirstymas neatsižvelgs į tikrą trąšų kainų smūgį konkrečiai šaliai ar sektoriui, dalis ūkininkų gali likti su per maža pagalba.
Ši problema aktuali ne tik Latvijai. Ji svarbi visam regionui, nes Baltijos šalių žemės ūkis yra jautrus sąnaudų pokyčiams. Jei ūkininkams tenka mokėti daugiau už trąšas, degalus, techniką ir darbo jėgą, jie negali ilgai pardavinėti produkcijos už seną kainą. Anksčiau ar vėliau brangimas persikelia į perdirbimo įmones, prekybos tinklus ir galiausiai – į pirkėjų krepšelius.
Trumpalaikė priemonė, galinti bent iš dalies pristabdyti kainų augimą, yra sumažintas PVM tarifas tam tikriems maisto produktams. Tokia priemonė galėtų šiek tiek palengvinti būtiniausių prekių kainų spaudimą, tačiau ji neišsprendžia pačios problemos. Jei gamybos savikaina toliau didės, vien mokesčių mažinimo gali nepakakti.
Maisto gamintojai ragina žvelgti plačiau. Jų teigimu, reikėtų ne tik vienkartinės paramos ūkininkams, bet ir nuoseklesnių sprendimų, kurie padėtų išlaikyti maisto gamybą konkurencingą. Vienas iš siūlymų – išplėsti produktų, kuriems taikomas sumažintas PVM, sąrašą. Pramonės atstovų nuomone, tai galėtų būti greitesnis būdas padėti ir vartotojams prie kasų, ir gamintojams, kurie bando išgyventi didėjančių sąnaudų laikotarpį.
Vis dėlto reikia suprasti, kad maisto kainos nekrenta taip greitai, kaip kyla. Net jei trąšų rinkoje situacija stabilizuotųsi, ūkininkai ir gamintojai dar kurį laiką jaustų ankstesnių kainų šuolių poveikį. Derlius planuojamas iš anksto, trąšos perkamos sezono metu, sutartys sudaromos anksčiau, o visos šios sąnaudos įskaičiuojamos į galutinę produkciją. Todėl net geresnės naujienos rinkoje ne visada iškart sumažina kainas parduotuvėse.
Brangstantis maistas nėra tik prekybos tinklų problema
Pirkėjui lengviausia pykti ant kainos etiketės. Ir tai suprantama – būtent parduotuvėje žmogus pajunta realų smūgį savo piniginei. Tačiau maisto kainų augimas nėra vien prekybininkų užgaida. Tai ilga grandinė, kurioje kiekvienas etapas turi savo kaštus. Trąšų krovinys uoste, energijos kaina gamykloje, degalai traktoriuje, transporto išlaidos, mokesčiai ir geopolitinė įtampa – visa tai galiausiai susijungia vienoje vietoje: prie kasos.
Šiandien aiškėja, kad viena svarbiausių, bet per mažai aptariamų maisto brangimo priežasčių yra būtent trąšų rinka. Kai brangsta tai, kuo maitinamas dirvožemis ir augalai, brangsta visa maisto gamybos sistema. Tai tylus, bet labai stiprus veiksnys, kurio daugelis pirkėjų nemato, nes jis vyksta toli nuo parduotuvės lentynos.
Ūkininkams tai reiškia didesnę riziką, gamintojams – spaudimą kelti kainas arba mažinti pelningumą, o vartotojams – brangesnį kasdienį krepšelį. Todėl diskusijos apie maisto kainas neturėtų baigtis vien klausimu, kuris prekybos tinklas pigesnis. Reikia kalbėti ir apie tai, kas vyksta laukuose, sandėliuose, uostuose, trąšų gamyklose ir politinių sprendimų kabinetuose.
Kol trąšų kainos išlieka aukštos, tikėtis greito ir plataus maisto atpigimo būtų naivu. Gali būti laikinų akcijų, sumažintų PVM tarifų ar atskirų produktų kainų pokyčių, tačiau bendra tendencija priklausys nuo to, ar pavyks stabilizuoti gamybos sąnaudas. O kol kas ūkininkai ir gamintojai siunčia aiškų signalą: maisto kainų problema prasideda ne lentynoje, o gerokai anksčiau.
Todėl kitą kartą pamačius pabrangusią duoną, pieną ar daržoves verta prisiminti, kad už šios kainos stovi ne vien parduotuvė. Ten yra visas kelias – nuo trąšų kainos pasaulinėje rinkoje iki ūkininko sprendimo, kiek sėti, kiek tręšti ir kokią riziką prisiimti. Maistas brangsta todėl, kad brangsta pati jo gamyba. Ir kol ši grandinė nebus stabilesnė, pirkėjų krepšelis lengviau tikrai neatsikvėps.
