Minimalios algos Europoje 2026 metais ir toliau ryškiai skiriasi, o atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių pasiekė ribą, kuri kelia klausimų ne tik apie socialinį teisingumą, bet ir apie realias gyvenimo sąlygas skirtingose valstybėse. Naujausi duomenys rodo, kad didžiausias minimalus darbo užmokestis Europos Sąjungoje daugiau nei keturis kartus viršija mažiausią, o kai kuriose šalyse net ir „dideli“ skaičiai realybėje ne visada reiškia geresnį gyvenimą.
Europos lyderiai: kai minimalus atlyginimas viršija 2000 eurų
Jau ne vienerius metus absoliučia minimalios algos lydere Europoje išlieka Liuksemburgas. 2026 metais minimalus darbo užmokestis šioje šalyje siekia 2704 eurus per mėnesį, o tai yra aukščiausias oficialus minimalios algos rodiklis visoje Europos Sąjungoje.
Antroje vietoje rikiuojasi Airija, kur minimalus atlyginimas pakilo iki 2391 euro, o trečiąją poziciją užima Vokietija – čia mažiausiai uždirbantys darbuotojai 2026 metais gauna 2343 eurus per mėnesį.
Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad šie skaičiai patys savaime neatskleidžia viso paveikslo. Šalyse, kuriose minimalus atlyginimas atrodo įspūdingas, dažnai taip pat fiksuojamos itin aukštos būsto, maisto, paslaugų ir transporto kainos. Tai reiškia, kad reali perkamoji galia neretai yra gerokai mažesnė, nei leidžia manyti atlyginimų dydžiai „ant popieriaus“.
Kur Europos apačia – ir ką tai sako apie atotrūkį
Mažiausias minimalus darbo užmokestis tarp Europos Sąjungos valstybių 2026 metais užfiksuotas Bulgarijoje, kur jis siekia vos 620 eurų per mėnesį. Tai daugiau nei keturis kartus mažiau nei Liuksemburge ir aiškiai parodo, kokio masto atlyginimų skirtumai vis dar egzistuoja ES viduje.
Jei žvelgtume plačiau ir į šalis, kurios dar nėra Europos Sąjungos narės, vaizdas tampa dar niūresnis. Moldovoje minimalus atlyginimas siekia apie 319 eurų, o Ukrainoje – vos 173 eurus per mėnesį. Tai ypač ryškus kontrastas su ES valstybėmis ir dar viena priežastis, kodėl darbo migracija iš Rytų Europos išlieka didelė.
O kur šiame kontekste yra Lietuva?
Lietuva šiame Europos reitinge užima vidurinę poziciją – minimalus darbo užmokestis mūsų šalyje 2026 metais gerokai viršija Bulgarijos lygį, tačiau vis dar akivaizdžiai atsilieka nuo Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių. Nors pastaraisiais metais minimalus atlyginimas Lietuvoje augo, sparčiai brangstančios būsto paskolos, maistas ir komunalinės paslaugos mažina realų šio augimo poveikį gyventojų kasdienybei.
Būtent todėl ekonomistai vis dažniau pabrėžia, kad vien minimalios algos dydžio nepakanka vertinant gyvenimo lygį – būtina atsižvelgti į kainų augimą ir realią perkamąją galią.
Šalys be minimalios algos – paradoksas, kuris veikia
Įdomu tai, kad kai kurios turtingiausios Europos šalys apskritai neturi įstatymiškai nustatytos minimalios algos. Italijoje, Austrijoje, Švedijoje, Danijoje ir Suomijoje atlyginimų dydžiai nustatomi per kolektyvines sutartis tarp darbdavių ir profesinių sąjungų.
Šis modelis veikia dėl stiprių profesinių sąjungų ir aukštos darbuotojų derybinės galios, tačiau jis sunkiai pritaikomas šalims, kuriose profesinių sąjungų įtaka silpnesnė – tarp jų ir Lietuvai.
Minimalios algos augimas sustojo ne visur
Nors dalyje šalių minimalus atlyginimas 2026 metais kilo, beveik trečdalyje ES valstybių jis išliko nepakitęs nuo 2025 metų vidurio. Tarp jų – Belgija, Estija, Graikija, Ispanija, Liuksemburgas ir Slovėnija. Tai rodo, kad net ir turtingesnės valstybės ima atsargiau vertinti atlyginimų augimą, ypač lėtėjant ekonomikai.
Atotrūkis nemažėja – ir tai tampa politiniu klausimu
Minimalios algos skirtumai Europoje išlieka vienu ryškiausių socialinės nelygybės rodiklių. Kol vienose šalyse minimalus atlyginimas leidžia gyventi oriai, kitose jis vos padengia būtiniausias išlaidas. Lietuvai tai reiškia nuolatinį balansavimą tarp atlyginimų augimo, verslo konkurencingumo ir sparčiai brangstančio pragyvenimo.
Akivaizdu viena – minimalios algos skaičius pats savaime nebeužtenka. Gyventojams vis svarbesnis tampa klausimas ne „kiek gaunu“, o „ką iš to atlyginimo iš tikrųjų galiu sau leisti“.
