Miške einate draugui iš paskos? Viena paleista šaka gali sugadinti visą išvyką

Priekyje einantis žmogus palenkia šaką, pralenda pro ją ir paleidžia. Jam kelias jau laisvas, o iš paskos žengiančiam draugui šaka grįžta tiesiai į veidą. Miške tokiai nemaloniai situacijai nereikia nei didelio greičio, nei sudėtingo maršruto. Pakanka eiti pernelyg arti ir nepastebėti, ką daro žmogus priešais.

Grybauti ar pasivaikščioti dažnai išeiname dėl bendravimo, todėl norisi laikytis greta, kalbėtis ir nenutolti. Plačiame, lygiame miško take tai paprastai nekelia problemų. Tačiau siaurame takelyje, tarp tankių šakų ar leidžiantis slidžiu šlaitu grupės judėjimą verta pakeisti: eiti po vieną ir palikti vietos sustoti.

Kartais minimas patarimas laikytis bent 3–4 metrų atstumo nėra universali taisyklė visiems miškams ir visoms situacijoms. Svarbiausia – matyti kelią, turėti laiko sureaguoti ir kartu neprarasti ryšio su bendrakeleiviais. Vienur kelių metrų tarpas bus patogus, kitur dėl tankmės ar prasto matomumo reikės judėti lėčiau ir laikytis arčiau.

Didžiausia staigmena gali būti paprasta šaka

Einant per krūmynus ranka patraukti šaką atrodo natūralu. Tačiau sulenkta šaka paleista grįžta atgal, o iš paskos einantis žmogus gali nespėti jos pastebėti. Ypač tada, kai žiūri į žemę, ieško grybų ar tuo pat metu kalbasi. Net ir nestora šakelė, pataikiusi į veidą, gali sužeisti, todėl čia svarbus abiejų žmonių dėmesys.

Priekyje einančiajam verta prieš paleidžiant šaką atsigręžti ir perspėti: „Šaka.“ Jei žmogus jau arti, ją reikėtų grąžinti į pradinę padėtį kontroliuojant, o ne staiga atleisti. Nereikia manyti, kad bendrakeleivis savaime supras, ką laikote rankoje, ar spės pasilenkti.

Einančiam iš paskos naudinga palaukti, kol šaka nurims, ir tik tada žengti toliau. Tarpas reikalingas būtent tam, kad nereikėtų paskutinę akimirką trauktis, lenktis ar žengti į šalį nepažiūrėjus, kur statoma koja. Jei šakos nuolat siekia veidą, geriau sulėtinti žingsnį arba rinktis aiškesnį praėjimą.

Tarpas padeda pamatyti, ant ko statote koją

Kai priešais beveik visą vaizdą užstoja kito žmogaus nugara, sunkiau pastebėti šaknis, akmenis, duobutes ir šlapias šakas. Priekyje einantis žmogus kliūtį gali peržengti, o sekantis iš paskos ją pamato tik prie pat savo kojų. Rudenį situaciją dar apsunkina lapai, po kuriais dalis nelygumų pasislepia.

Paliktas tarpas leidžia geriau apžiūrėti taką ir pasirinkti, kur žengti. Jis taip pat suteikia daugiau laiko, jei bendrakeleivis netikėtai sustoja, paslysta ar pasilenkia prie grybo. Slidžioje vietoje geriau palaukti, kol žmogus ją įveiks, ir tik tada eiti pačiam. Keliems žmonėms vienu metu bandant pralįsti pro tą pačią siaurą vietą, judėti tampa sunkiau.

Grybaujant svarbu ir tai, kas laikoma rankose. Peilį tarp grybų radimo vietų saugiau neštis užlenktą arba dėkle, o lazdos smaigalio nenukreipti į kitus. Vien atstumas neapsaugos, jei žmogus eidamas plačiai mosuos lazda ar nešis atvirą peilį. Įrankį verta išsitraukti tada, kai sustojote ir ketinate juo naudotis.

Trys ar keturi metrai nėra apsauga nuo visų pavojų

Patogų tarpą reikia rinktis pagal vietą. Aiškiame take, kur visi gerai matomi, galima palikti daugiau erdvės. Tankiame miške toks pats atstumas jau gali paslėpti žmogų už krūmų ar posūkio. Todėl mechaniškai skaičiuoti metrus nėra prasmės: jei nebematote bendrakeleivio ir nežinote, kur jis pasuko, grupė pernelyg išsisklaidė.

Su vaikais elgtis reikėtų dar atidžiau. Jų nereikia siųsti kelis metrus priekyje vien todėl, kad taip patariama suaugusiųjų grupei. Vaikas turėtų būti šalia jį prižiūrinčio suaugusiojo, o tempas ir maršrutas parenkami pagal jo galimybes. Taip pat verta prisitaikyti prie žmogaus, kuriam sunkiau išlaikyti pusiausvyrą ar įveikti nelygų taką.

Atstumas nepaverčia saugia ir nepažįstamos pelkėtos vietos. Jeigu priekyje einantis žmogus pajunta nestabilų gruntą, kiti neturėtų aklai sekti jo pėdomis. Reikia sustoti ir įvertinti kitą kelią. Panašiai elgtis verta pastebėjus vapsvų lizdą ar kitą kliūtį: aiškiai perspėti grupę, užuot tik pačiam ją aplenkus.

Prieš išsiskirstydami grybauti susitarkite dėl vieno dalyko

Dažniausiai atstumas tarp žmonių padidėja nepastebimai. Vienas pamato grybą, kitas pasuka prie gretimo medžio, trečias nueina patikrinti proskynos. Netrukus visi jau žiūri į skirtingas puses. Todėl prieš pradedant grybauti verta sutarti, kuria kryptimi judėsite ir kur vieni kitų palauksite.

Siaurame ar nepatogiame ruože eikite po vieną, o sankryžoje ar keičiant kryptį susirinkite, kad visi matytų tolesnį kelią. Jei norisi sustoti ilgesniam pokalbiui, patogiau tai padaryti saugioje, aiškiai matomoje vietoje. Taip nereikės rinktis tarp dėmesio pašnekovui ir žvilgsnio į žemę.

Miške tinkamas atstumas yra toks, kuris leidžia pastebėti kliūtį ir išgirsti perspėjimą. Kartais tai bus keli metrai, kartais – trumpas sustojimas, kol draugas peržengs slidų kamieną. O prieš paleidžiant palenktą šaką pakanka atsigręžti: žmogui už jūsų tai gali būti svarbiau už bet kokį patarimą skaičiuoti žingsnius.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!