Mokslininkai svarsto planą, kuris skamba kaip iš fantastinio filmo: ar debesys gali sustabdyti niokojantį El Niño?

Kartais klimato reiškiniai atrodo labai tolimi. Kažkur Ramiajame vandenyne šyla vanduo, kažkur keičiasi vėjai, kažkur mokslininkai stebi grafikus ir skelbia prognozes. Atrodytų, paprastam žmogui tai turėtų rūpėti tik tiek, kiek rūpi orų žemėlapis per vakaro žinias. Tačiau El Niño nėra tik keistas vardas iš meteorologų žodyno.

Kai jis sustiprėja, pasekmės pasiekia žemynus, miestus, ūkius ir žmonių pinigines. Vienur ateina sausros, kitur — potvyniai, kai kur karštis tampa sunkiai pakeliamas, o derlius ima priklausyti ne nuo ūkininko pastangų, bet nuo to, kaip elgiasi milžiniška vandenyno ir atmosferos sistema. Todėl nenuostabu, kad mokslininkai vis dažniau klausia: ar galima bent šiek tiek sušvelninti tokio reiškinio smūgį?

Nauja idėja skamba drąsiai. Kai kam — net nejaukiai. Kalifornijos universiteto San Diege Scrippso okeanografijos instituto mokslininkai tyrė, ar būtų įmanoma laikinai panaudoti geoinžineriją ne visai planetai „perdaryti“, o konkrečiam ekstremaliam klimato įvykiui prislopinti. Kitaip tariant, ne amžiams keisti Žemės klimatą, o pabandyti laiku paspausti labai atsargų stabdį, kai formuojasi itin stiprus El Niño.

Idėją netikėtai pasiūlė ne laboratorija, o gaisrų dūmai

Kartais mokslas gauna užuominą iš ten, kur jos mažiausiai norėtųsi. Šiuo atveju tyrėjus įkvėpė 2019–2020 metų Australijos krūmynų gaisrai, vadinami Juodąja vasara. Tai buvo milžiniška ekologinė katastrofa, tačiau kartu ji tapo savotišku natūraliu eksperimentu, kurio niekas nebūtų galėjęs suplanuoti tyčia.

Gaisrai į atmosferą išmetė didžiulius kiekius aerozolių — smulkių dalelių, kurios gali sąveikauti su debesimis ir keisti tai, kiek saulės šviesos jie atspindi atgal į kosmosą. Ankstesni tyrimai rodė, kad šie dūmai paveikė debesis virš pietrytinės Ramiojo vandenyno dalies ir prisidėjo prie atmosferos pokyčių, primenančių La Niña sąlygas. La Niña dažnai laikoma priešinga El Niño faze, nes ji susijusi su vėsesniais Ramiojo vandenyno paviršiaus vandenimis.

Būtent tai ir sudomino mokslininkus. Jei dūmai netyčia galėjo pakeisti debesų savybes ir atmosferos cirkuliaciją, ar panašų efektą būtų galima sukelti kontroliuojamai, švariau ir tiksliau? Klausimas skamba pavojingai ambicingai, bet būtent dėl to jį ir verta tirti labai rimtai.

Kas yra jūrinių debesų šviesinimas?

Technologija, apie kurią kalbama tyrime, vadinama jūrinių debesų šviesinimu. Jos esmė gana paprasta paaiškinti, nors įgyvendinimas būtų labai sudėtingas. Virš vandenyno būtų purškiamos mikroskopinės jūros druskos dalelės. Jos padėtų debesyse susidaryti daugiau mažų lašelių, o tokie debesys taptų šviesesni ir geriau atspindėtų saulės spindulius.

Kuo daugiau saulės šviesos debesys atspindi atgal į kosmosą, tuo mažiau šilumos pasiekia vandenyno paviršių. O Ramiojo vandenyno paviršiaus šiluma yra vienas svarbiausių El Niño vystymosi veiksnių. Todėl teorija tokia: jei tinkamu metu ir tinkamoje vietoje pavyktų sumažinti vandenyno įšilimą, galbūt būtų galima susilpninti ir patį klimato reiškinį.

Tai nėra tas pats, kas „uždengti Saulę“ ar staiga pakeisti visą planetos klimatą. Bent jau šiame tyrime kalbama apie tikslinį, ribotą ir laikiną poveikį tam tikrame regione. Tačiau net ir toks variantas kelia daug klausimų, nes klimato sistema nėra izoliuotas kambarys, kuriame galima atidaryti vieną langą ir tikėtis, kad niekas kitur nepasikeis.

Modeliai parodė viliojantį, bet atsargiai vertinamą rezultatą

Mokslininkai naudojo klimato modelius ir analizavo du labai stiprius El Niño epizodus — 1997–1998 ir 2015–2016 metų. Tai buvo ne paprasti orų svyravimai, o galingi įvykiai, kurių pasekmės jautėsi daugelyje pasaulio regionų. Modeliavimas leido patikrinti, kas būtų nutikę, jei jūrinių debesų šviesinimas būtų pradėtas laiku, dar ankstyvoje El Niño formavimosi stadijoje.

Rezultatai parodė, kad ankstyvas ir pakankamai ilgas įsikišimas galėjo gerokai susilpninti El Niño vystymąsi ir kai kuriais atvejais padėti grąžinti sistemą arčiau neutralių sąlygų. Tyrėjai taip pat skaičiavo, kad tam tikrose Ramiojo vandenyno dalyse toks metodas galėtų sustiprinti La Niña tipo vėsinantį poveikį.

Tai skamba daug žadančiai, tačiau čia labai svarbus žodis — modeliai. Kompiuterinis modeliavimas nėra tas pats, kas realus bandymas vandenyne. Modeliai leidžia suprasti galimas kryptis, bet jie nepašalina visų nežinomųjų. O kai kalbama apie klimatą, nežinomieji gali būti labai svarbūs.

Kodėl mokslininkai apskritai svarsto tokius sprendimus?

El Niño žmonijai gali kainuoti milžiniškai daug. Stiprūs epizodai susiję su sausromis, potvyniais, karščio bangomis, derliaus praradimais, žuvininkystės sutrikimais ir ekonominiais nuostoliais. Kai tokie reiškiniai sutampa su jau šylančiu klimatu, jų poveikis gali tapti dar skausmingesnis.

Todėl mokslininkai ieško ne vieno stebuklingo sprendimo, o viso priemonių rinkinio. Ankstyvojo perspėjimo sistemos, geresnė infrastruktūra, užtvankos, vandens atsargų planavimas, žemės ūkio prisitaikymas ir tikslesnės prognozės vis dar yra būtinos. Geoinžinerija šiame kontekste būtų ne pakaitalas, o galimas papildomas įrankis, jei kada nors būtų įrodyta, kad jis saugus ir valdomas.

Ši vieta labai svarbi. Tyrimo autoriai nekalba apie tai, kad žmonija galėtų ramiai toliau šildyti planetą, o tada tiesiog pašviesinti debesis ir viską išspręsti. Tai nėra leidimas nespręsti klimato kaitos. Tai labiau klausimas, ar ekstremalių reiškinių metu būtų galima turėti papildomą apsauginį mechanizmą, kai kitos priemonės nebespėja.

Didžiausia baimė — šalutinis poveikis

Klimato sistema yra viena sudėtingiausių sistemų, su kuriomis žmogus kada nors bandė susidoroti. Ji veikia ne pagal paprastą mygtuko principą. Vienoje vietoje pakeitus debesų šviesumą, gali keistis vėjai, krituliai, vandenyno temperatūra ir atmosferos cirkuliacija. O tie pokyčiai gali paveikti regionus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nesusiję.

Todėl geoinžinerija kelia ne tik mokslinių, bet ir politinių, etinių bei teisinių klausimų. Kas nuspręstų, kada ją naudoti? Kuri šalis turėtų teisę pradėti tokį eksperimentą? Kas atsakytų, jei viename regione sumažėtų potvynių rizika, bet kitur pasikeistų lietaus sezonas? Tokie klausimai nėra smulkmenos. Jie yra pačioje šios temos šerdyje.

Būtent todėl tyrėjai pabrėžia, kad realių bandymų kol kas neplanuojama. Ši idėja dar turi būti tikrinama, lyginama, kritikuojama ir vertinama iš daugelio pusių. Drąsi mintis moksle dar nereiškia leidimo ją rytoj taikyti tikrame pasaulyje.

Tai ne klimato gelbėjimo mygtukas

Labai lengva tokias idėjas suprasti neteisingai. Skamba patraukliai: pašviesinkime debesis, atspindėkime daugiau saulės, susilpninkime El Niño ir sumažinkime nelaimes. Bet tikrovė daug sudėtingesnė. Jūrinių debesų šviesinimas negali išspręsti visuotinio atšilimo priežasčių, nes jis nemažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio atmosferoje.

Tai labiau panašu į bandymą sumažinti karščiavimo simptomus, kol gydoma pati liga. Simptomų mažinimas gali būti svarbus, ypač kai temperatūra pavojinga, bet jis nepakeičia pagrindinio gydymo. Klimato kaitos atveju tas pagrindinis gydymas vis dar yra išmetamųjų teršalų mažinimas, energijos sistemos keitimas, prisitaikymas ir atsakingesnis išteklių naudojimas.

Geoinžinerija gali atrodyti kaip trumpesnis kelias, bet trumpesni keliai klimato srityje dažnai turi ilgą šešėlį. Todėl kuo viliojantis sprendimas atrodo, tuo atsargiau jį reikia vertinti.

Vis dėlto ši idėja gali pakeisti pokalbį apie ateitį

Naujo tyrimo svarba galbūt slypi ne tame, kad jis siūlo rytoj pradėti purkšti jūros druskos daleles virš Ramiojo vandenyno. Jo svarba yra kitur: jis praplečia klausimą, kam geoinžinerija apskritai galėtų būti naudojama.

Iki šiol apie tokius metodus dažnai kalbėta kaip apie ilgalaikį planetos vėsinimą. Tai kelia milžinišką nerimą, nes toks poveikis būtų globalus, ilgalaikis ir sunkiai valdomas. Šiame tyrime svarstomas kitoks scenarijus — trumpalaikis, tikslinis įsikišimas, skirtas sumažinti konkretaus ekstremalaus reiškinio žalą.

Tai nereiškia, kad toks metodas būtinai bus saugus ar priimtinas. Tačiau tai rodo, kad klimato rizikos valdymas ateityje gali tapti daug sudėtingesnis, nei tiesiog geresnės orų prognozės. Žmonija vis dažniau svarstys ne tik kaip prisitaikyti prie gamtos smūgių, bet ir ar galima kai kuriuos jų šiek tiek prislopinti.

Klausimas, į kurį dar nėra patogaus atsakymo

Ši istorija palieka keistą jausmą. Viena vertus, mintis apie debesų šviesinimą gali atrodyti kaip pavojingas žaidimas su sistema, kurios iki galo nesuprantame. Kita vertus, kai ekstremalūs klimato reiškiniai atneša potvynius, sausras, badą ir milžiniškus nuostolius, nieko nedaryti taip pat tampa vis sunkiau pateisinama.

Galbūt ateities klausimas bus ne „ar turime liesti klimatą?“, nes žmonija jį jau seniai keičia savo veikla. Klausimas bus kur kas sudėtingesnis: ar galime kada nors sąmoningai ir atsakingai įsikišti taip, kad sumažintume žalą, nesukurdami dar didesnės?

Kol kas atsakymo nėra. Yra tik modeliai, hipotezės, atsargūs mokslininkų skaičiavimai ir labai aiškus perspėjimas: su planeta negalima elgtis kaip su laboratoriniu jungikliu. Tačiau tyrimai tokiose srityse gali padėti suprasti, kokias priemones žmonija galėtų turėti ateityje, jei klimato kraštutinumai taps dar stipresni.

Ir galbūt būtent čia slypi svarbiausia šios idėjos prasmė. Debesys dar netapo ginklu prieš El Niño. Bet jie jau tapo klausimu, į kurį mokslas turės atsakyti labai atsargiai.