Visi staiga susižavėjo bitėmis, bet pirmas sezonas gali kainuoti daugiau, nei atrodo

Iš šono bitininkystė atrodo labai romantiškai. Sodas, keli aviliai, saulėtas rytas, dūminė rankoje, o rudenį – savas medus stiklainiuose. Dar gražiau skamba mintis, kad bitės padės sodui, aplink bus daugiau gyvybės, o pats turėsi hobį, kuris ne prie ekrano, ne prekybos centre ir ne ant sofos.

Bet tie, kurie jau pabandė, dažnai pasako vieną sakinį: čia ne tiesiog „nusipirkau avilį ir turiu medaus“. Bitės nėra dekoracija prie namo. Tai gyvi padarai, kuriuos reikia prižiūrėti, stebėti, gydyti, saugoti ir suprasti. O piniginė tą pajunta dar prieš pirmą medaus stiklainį.

Pradžia prasideda ne nuo medaus, o nuo sąskaitų

Dažnas pradedantysis galvoja labai paprastai: nusipirksiu avilį, bičių šeimą, kostiumą – ir viskas. Tik tada prasideda smulkūs pirkiniai, kurie po vieną atrodo nekalti, bet kartu greitai susideda į rimtą sumą.

Reikia avilio, rėmelių, vaškuolių, apsauginio kostiumo, pirštinių, dūminės, kaltelio, šepečio, indų, vėliau – priemonių medui išsukti, laikyti ir supilstyti. Jei norisi pradėti tvarkingai, verta eiti ir į kursus, nes vien „YouTube“ video prie avilio kartais baigiasi panika, o ne medumi.

Lietuvoje vien pradedančiųjų bitininkystės kursai gali kainuoti apie 129 eurus, o vieno avilio kaina pagal kai kuriuos vietinius tiekėjus siekia apie 380 eurų. Tai dar be pačių bičių, papildomo inventoriaus ir vėlesnių sezono išlaidų.

Todėl labai realu, kad žmogus, kuris pradeda ne nuo vieno seno avilio iš kaimyno, o nuo tvarkingesnio komplekto, jau pirmais metais priartės prie tūkstančio eurų. Jei šeimų daugiau nei viena – suma auga dar greičiau.

Vieno avilio dažnai neužtenka

Patyrę bitininkai dažnai sako, kad pradėti nuo vienos bičių šeimos nėra pats geriausias sprendimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška: viena šeima – mažiau darbo, mažiau rizikos, mažiau pinigų. Bet praktikoje viena šeima reiškia ir mažiau galimybių palyginti, kas vyksta.

Jei viena šeima silpsta, pradedančiajam sunku suprasti, ar tai normalu, ar jau bėda. Kai yra dvi šeimos, lengviau matyti skirtumą: viena dirba stipriai, kita atsilieka; viena ramiai vystosi, kitoje kažkas negerai. Bet dvi šeimos reiškia ir du avilius, daugiau rėmelių, daugiau priežiūros, daugiau išlaidų.

Čia bitininkystė labai greitai parodo savo tikrą veidą. Ji nėra pigus savaitgalio užsiėmimas, kurį galima pradėti už kelias dešimtis eurų. Tai labiau panašu į mažą ūkį, tik vietoje vištų ar triušių – dešimtys tūkstančių vabzdžių, kurie turi savo ritmą ir nelaukia, kol žmogus ras laisvą šeštadienį.

Darbas prasideda tada, kai kiti planuoja atostogas

Didžiausias darbymetis bityne būna tada, kai dauguma žmonių nori važiuoti prie jūros, į sodybą ar bent savaitgaliui dingti nuo namų. Pavasarį ir vasaros pradžioje bites reikia tikrinti dažniau. Jos plečiasi, ruošiasi spietimui, renka nektarą, augina perus.

Jeigu tuo metu žmogus nusprendžia „ai, pažiūrėsiu po dviejų savaičių“, gali būti per vėlu. Šeima gali išspieti, nusilpti, pritrūkti vietos arba atsirasti kitų problemų. Bitės nepaiso jūsų atostogų grafiko.

Čia ir dingsta dalis romantikos. Nes bitininkystė graži tol, kol supranti, kad tai ne tik medaus sukimas. Tai ir karštis su kostiumu, ir įgėlimai, ir sunkūs korpusai, ir neaiškūs sprendimai, kai nežinai, ar šeimai viskas gerai, ar jau reikia skambinti labiau patyrusiam bitininkui.

Medus pinigų neatneš taip greitai, kaip norėtųsi

Dar vienas mitas – kad savas medus greitai atpirks išlaidas. Taip, dalį pinigų galima susigrąžinti, jei medaus bus daugiau ir jį parduosite. Bet pradedančiajam į tai žiūrėti kaip į verslą gana pavojinga.

Pirmais metais dažnai daugiau mokomasi nei uždirbama. Sezonas gali būti prastas, šeima gali būti silpnesnė, dalį medaus teks palikti bitėms, o dar reikės stiklainių, dangtelių, etikečių, vietos laikymui. Jei medų norėsite tiekti į rinką, atsiras ir papildomų tvarkos bei registracijos klausimų.

VMVT nurodo, kad siekiantys valstybės paramos, tiekiantys medų į rinką arba norintys apsaugoti bites nuo augalų apsaugos produktų poveikio turi deklaruoti bičių šeimas Ūkinių gyvūnų registre ir pažymėti bityno vietas informacinėje sistemoje. Taip pat kasmet nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 31 d. bičių laikytojai turi pateikti informaciją apie laikomų bičių šeimų skaičių.

Kitaip tariant, jeigu bitininkystė perauga iš „turiu sau“ į „noriu parduoti“, atsiranda ne tik medus, bet ir atsakomybė.

Pirmas žingsnis turėtų būti ne avilys

Labai žmogiška norėti pradėti greitai. Pamatėte gražų vaizdą, pakalbėjote su pažįstamu, paragavote gero medaus ir jau atrodo: viskas, pavasarį laikysiu bites. Bet protingiausias pirmas žingsnis – ne pirkti šeimą, o susirasti žmogų, kuris jau bitininkauja.

Dar geriau – nueiti į kursus arba į vietos bitininkų draugiją. Lietuvos bitininkų sąjunga taip pat skelbia informaciją apie bitininkams aktualias prievoles, tarp jų ir tai, kad planuojant bičių pervežimą registre reikia iš anksto pažymėti naują laikymo vietą.

Patyręs bitininkas per vieną popietę gali paaiškinti tai, ko pats ieškotum mėnesį. Kaip atrodo stipri šeima, kada geriau nekišti rankų, ką reiškia neramios bitės, kada reikia plėsti lizdą, kada jau pavėluota.

Tai gražus hobis, bet ne pigus žaislas

Bitės tikrai gali tapti nuostabiu užsiėmimu. Jos priverčia stebėti gamtą, metų laikus, žydėjimą, orus. Jos duoda medaus, vaško, ramybės ir keistai gerą jausmą, kai supranti, kad tavo kieme vyksta visas mažas pasaulis.

Bet tas pasaulis kainuoja. Ne tik pinigais. Jis kainuoja laiku, atsakomybe ir kantrybe.

Todėl prieš perkant pirmą avilį verta labai paprastai savęs paklausti: ar aš noriu bičių, ar tik gražios minties apie bites? Nes medaus stiklainis ant stalo atrodo jaukiai. Bet iki jo dar reikia nueiti per pavasarinius patikrinimus, išlaidas, klaidas, įgėlimus ir ne vieną vakarą, kai vietoje poilsio teks eiti žiūrėti, kas vyksta avilyje.

Bitininkystė gali būti vienas gražiausių hobių. Tik geriau į ją ateiti ne su pasaka galvoje, o su atmerktomis akimis.