Mokyklose bręsta didelis lūžis: vienos šalies sprendimas gali pasiekti ir Lietuvą

Technologijos klasėse ilgą laiką buvo pristatomos kaip pažangos ženklas, tačiau dabar vis daugiau valstybių pradeda klausti, ar jos iš tiesų padeda vaikams mokytis. Ypač daug abejonių kelia generatyvinis dirbtinis intelektas, galintis per kelias sekundes parašyti tekstą, išspręsti užduotį ar pateikti paruoštą atsakymą.

Norvegija nusprendė imtis vieno griežčiausių žingsnių Europoje. Nuo naujų mokslo metų generatyvinio dirbtinio intelekto įrankių iš esmės bus atsisakyta pradinėse klasėse. 6–13 metų mokiniams jie ugdymo procese nebebus naudojami, 14–16 metų paaugliai DI galės pasitelkti tik išimtiniais atvejais ir prižiūrimi mokytojo, o vyresni, 17–19 metų mokiniai, priešingai, bus skatinami mokytis šias technologijas naudoti atsakingai.

Tokiu sprendimu siekiama ne sustabdyti technologijų pažangą, o apsaugoti laikotarpį, kai vaikai dar tik mokosi skaityti, rašyti, skaičiuoti ir savarankiškai spręsti problemas. Advokatų profesinės bendrijos TEGOS technologijų teisės ekspertas Mindaugas Civilka sako, kad didžiausią nerimą kelia ne pats DI, o galimybė, kad vaikas juo pradės naudotis dar nesusiformavus baziniams gebėjimams.

Baiminamasi, kad vaikai praleis svarbiausią etapą

Pirmaisiais mokymosi metais vaikas ne tik įsimena informaciją. Jis mokosi sukaupti dėmesį, suprasti tekstą, formuluoti mintį, klysti ir pats rasti sprendimą. Jeigu atsakymą nuolat pateikia dirbtinis intelektas, dalis šio proceso gali būti paprasčiausiai apeita.

„Pirmieji mokslo metai yra kritiniai formuojantis baziniams įgūdžiams – skaitymui, rašymui ir skaičiavimui. Tik jiems susiformavus pradeda vystytis kritinis mąstymas. Baiminamasi, kad DI leis vaikams šį etapą tiesiog praleisti“, – aiškina M. Civilka.

Norvegijos sprendimas nėra pavienė priemonė. Jis tapo platesnės mokyklose naudojamų technologijų pertvarkos dalimi. Dar 2024 metais šalies valdžia ėmėsi riboti išmaniųjų telefonų naudojimą mokyklose, taip pat planuojama daugiau lėšų skirti popieriniams vadovėliams. Be to, svarstomi socialinių tinklų naudojimo ribojimai jaunesniems nei 16 metų paaugliams.

Tokia kryptis rodo, kad dalis valstybių pradeda persvarstyti ankstesnį požiūrį, pagal kurį kuo daugiau ekranų ir skaitmeninių priemonių mokykloje, tuo modernesnis ugdymas. Dabar vis dažniau kalbama apie tai, kad technologija turi būti naudojama tik tada, kai ji duoda aiškią naudą, o ne vien todėl, kad yra nauja.

Svarbu ir tai, kad Norvegijoje ribojimai bus taikomi mokiniams, tačiau ne mokytojams. Pedagogai galės naudoti DI rengdami pamokų medžiagą, ieškodami idėjų ar pritaikydami užduotis skirtingų gebėjimų vaikams. Tačiau galutinė atsakomybė už turinį ir jo kokybę išliks žmogui.

Europa vieno atsakymo dar neturi

Nors diskusijos apie DI mokyklose vyksta beveik visur, vieningo modelio kol kas nėra. Kai kurios šalys renkasi griežtesnius ribojimus jaunesniems vaikams, kitos pirmiausia rengia rekomendacijas mokytojams, o dalis valstybių kol kas tik stebi, kaip technologijos keičia mokymosi procesą.

Kinija jau anksčiau apribojo dirbtinio intelekto naudojimą darželiuose ir mokyklose. Panašios diskusijos vyksta Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vienur daugiausia baiminamasi vaikų priklausomybės nuo paruoštų atsakymų, kitur – sukčiavimo per atsiskaitymus, asmens duomenų rinkimo ar netikslios informacijos, kurią DI gali pateikti labai įtikinamai.

Pasak M. Civilkos, pasaulis šiuo metu ieško pusiausvyros tarp technologinės pažangos ir galimos žalos vaikų kognityviniams gebėjimams, kūrybiškumui bei socialiniams įgūdžiams. Švietimo politika lieka atskirų valstybių atsakomybė, todėl artimiausiu metu Europoje greičiausiai matysime daug skirtingų eksperimentų.

Vienos šalys gali visiškai uždrausti DI jaunesnėse klasėse, kitos – leisti jį naudoti tik konkrečioms užduotims. Pavyzdžiui, technologija gali būti leidžiama paaiškinti sudėtingą sąvoką, tačiau draudžiama rašant rašinį ar atliekant savarankišką darbą.

Problema ta, kad riba tarp pagalbos ir darbo atlikimo už mokinį dažnai būna labai neaiški. Vienu atveju DI gali padėti vaikui suprasti klaidą, kitu – pateikti visą atsakymą, kurį belieka nukopijuoti.

Dirbtinis intelektas ir žmonės

Ar panašūs ribojimai galėtų atsirasti Lietuvoje?

Lietuvoje griežto visuotinio draudimo kol kas nėra. Mokykloms ir mokytojams daugiausia taikomos rekomendacinio pobūdžio gairės, todėl konkreti tvarka gali skirtis priklausomai nuo ugdymo įstaigos, pedagogo ar užduoties.

M. Civilka mano, kad kol kas sunku prognozuoti, ar Lietuva paseks Norvegijos pavyzdžiu. Viena vertus, susirūpinimas dėl mokinių savarankiškumo ir akademinio sąžiningumo auga. Kita vertus, visiškai uždrausti technologiją, kurią vaikai gali pasiekti savo telefone per kelias sekundes, praktiškai būtų labai sudėtinga.

Net jeigu DI būtų užblokuotas mokyklos kompiuteriuose ar belaidžiame tinkle, mokinys galėtų juo naudotis namuose arba per savo mobilųjį internetą. Todėl vien formalus draudimas problemos neišspręstų.

„Draudimai veikia tik mokykloje. Už jos ribų vaikas gali naudotis bet kuriuo DI įrankiu savo telefone ar kompiuteryje. Todėl būtinas platesnis šeimos, mokyklos ir valstybės susitarimas“, – pabrėžia technologijų teisės ekspertas.

Pasikeisti turėtų ir pats žinių vertinimas. Jeigu mokytojas namų darbui skiria rašinį, kurį DI gali parengti per minutę, tampa sunku nustatyti, kiek darbo atliko pats mokinys. Dėl to gali daugėti užduočių klasėje, žodinių atsiskaitymų, diskusijų ir prašymų paaiškinti, kaip buvo prieita prie konkretaus atsakymo.

Svarbus taps ne vien galutinis rezultatas, bet ir mokinio mąstymo procesas. Žmogus gali pateikti teisingą atsakymą, tačiau nesuprasti, kodėl jis teisingas. Būtent šią problemą DI naudojimas gali dar labiau išryškinti.

Vyresnius reikės mokyti, o ne tik drausti

Visiškas dirbtinio intelekto atsisakymas taip pat nebūtų realistiškas. Vyresni mokiniai netrukus susidurs su šiomis technologijomis universitetuose ir darbo rinkoje, todėl mokykla turės paaiškinti ne tik tai, kada DI negalima naudoti, bet ir kaip juo naudotis atsakingai.

Mokiniai turės mokėti patikrinti DI pateiktus faktus, atpažinti išgalvotą informaciją, saugoti savo duomenis ir suprasti, kada technologijos atsakymas gali būti šališkas. Taip pat bus svarbu aiškiai nurodyti, kada rengiant darbą buvo naudotas dirbtinis intelektas.

Pasak M. Civilkos, vyresnėse klasėse DI neturėtų būti aklai draudžiamas. Daug naudingiau būtų mokyti jį naudoti kaip pagalbinį įrankį, o ne savarankiško mąstymo pakaitalą.

Nors Europos Sąjungoje palaipsniui pradedamos taikyti Dirbtinio intelekto akto nuostatos, pats dokumentas nenustato vienodos tvarkos, kaip DI turi būti naudojamas mokyklose. Šie sprendimai paliekami valstybėms narėms, tačiau kartu pabrėžiama DI raštingumo svarba.

Artimiausiais metais Lietuva ir kitos Europos valstybės greičiausiai ieškos ne vien griežto draudimo, o mišraus modelio. Jaunesnių vaikų naudojimasis DI gali būti stipriai ribojamas, vyresniems jis būtų leidžiamas su aiškiomis taisyklėmis, o mokytojams tektų daugiau atsakomybės paaiškinti, kada technologija padeda mokytis, o kada pradeda mąstyti už mokinį.

Norvegijos sprendimas gali tapti svarbiu bandymu visai Europai. Jeigu paaiškės, kad ribojimai padeda vaikams geriau išlaikyti dėmesį ir įsisavinti bazinius gebėjimus, panašių priemonių gali imtis ir daugiau šalių. Tačiau jau dabar aišku viena – mokyklos nebegalės apsimesti, kad dirbtinis intelektas yra tik laikina mada, kurią galima ignoruoti.