Sukčiai vis rečiau kalba grubiai ir vis dažniau elgiasi kaip žmonės, kurie „nori padėti“. Jie prisistato banko, policijos ar saugumo specialistais, kalba rimtu tonu ir svarbiausia – neleidžia nutraukti pokalbio. Ši taktika pavojinga todėl, kad žmogus netenka laiko pagalvoti, paskambinti artimiesiems ar pats patikrinti informaciją.
Viskas prasidėjo nuo vieno „rimto“ skambučio
Aldona tą rytą ruošė kavą, kai suskambo telefonas. Numeris buvo nepažįstamas, bet ji pakėlė. Kitame gale vyras kalbėjo ramiai, taisyklingai, net pernelyg oficialiai.
– Laba diena. Skambiname dėl galimo sukčiavimo atvejo. Jūsų sąskaita gali būti naudojama neteisėtai operacijai. Labai svarbu, kad dabar nepadėtumėte ragelio.
Pirmas sakinys ją išgąsdino. Antras – sustabdė.
Aldona visada manė, kad sukčiai kalba įtartinai. Skubina, painiojasi, prašo slaptažodžių, siunčia nuorodas. Šitas žmogus kalbėjo kitaip. Jis neatrodė kaip apgavikas. Jis sakė, kad vyksta „operacija“, kad reikia „neišgąsdinti nusikaltėlių“, kad bet koks pokalbio nutraukimas gali pakenkti tyrimui.
– Prašome likti linijoje. Jei padėsite ragelį, negalėsime apsaugoti jūsų lėšų.
Aldona atsisėdo prie virtuvės stalo. Kava liko nepaliesta.
Ji pajuto ne aiškią baimę, o kažką dar blogesnio – jausmą, kad viskas vyksta per greitai, o ji privalo klausyti, nes kitaip bus kalta.
Kodėl frazė „nepadėkite ragelio“ tokia pavojinga
Sukčiai puikiai supranta vieną dalyką: jei žmogus padės ragelį, jų įtaka baigsis. Tada jis galės atsikvėpti, paskambinti vaikams, bankui, policijai ar tiesiog dar kartą pagalvoti.
Todėl naujose schemose pagrindinis tikslas – išlaikyti žmogų pokalbyje kuo ilgiau. Jam sakoma, kad pokalbio nutraukti negalima. Kad tai slapta operacija. Kad kitiems pasakoti draudžiama. Kad artimieji gali „sutrukdyti“. Kad banko darbuotojai gali būti „įsivėlę“. Kad kiekviena minutė svarbi.
Žmogus pamažu izoliuojamas.
Jis nebeturi progos pasitikrinti, ar tai tiesa. Nebeturi tylos, kurioje galėtų išgirsti savo abejonę. Nebeturi kito balso šalia, kuris pasakytų: „Mama, padėk ragelį. Čia sukčiai.“
Būtent todėl ši schema tokia pavojinga: ji ne tik prašo pinigų, ji pirmiausia atima iš žmogaus ramybę.
Sukčiai apsimeta ne nusikaltėliais, o gelbėtojais
Anksčiau daug kas įsivaizdavo telefoninius sukčius labai paprastai: neaiškus numeris, skubus prašymas pervesti pinigų, įtartina nuoroda, prastas paaiškinimas. Dabar viskas gali atrodyti kur kas įtikinamiau.
Sukčius gali prisistatyti banko saugumo specialistu, policijos pareigūnu, tyrėju, kibernetinio saugumo darbuotoju. Jis gali kalbėti rimtai, net šaltai. Gali naudoti tokius žodžius kaip „tyrimas“, „operacija“, „duomenų nutekėjimas“, „neteisėta operacija“, „jūsų lėšų apsauga“.
Tai sukuria įspūdį, kad žmogus dalyvauja kažkame svarbiame.
Aldona vėliau sakė, kad jai baisiausia buvo ne pinigai. Baisiausia buvo tai, kaip greitai ji pradėjo tikėti, jog negali tiesiog padėti ragelio.
– Atrodė, kad jei padėsiu, kažką sugadinsiu, – prisipažino ji dukrai.
Ir tai yra sukčių tikslas. Priversti žmogų bijoti ne jų, o savo sprendimo sustoti.
Ką daryti, jei skambinantysis draudžia nutraukti pokalbį
Jeigu žmogus kitame telefono gale sako, kad negalite padėti ragelio, tai jau yra labai rimtas įspėjamasis ženklas. Tikri specialistai negali jūsų laikyti pokalbyje prieš jūsų valią ir reikalauti, kad niekam neskambintumėte.
Saugiausias veiksmas – pokalbį nutraukti.
Ne aiškintis. Ne ginčytis. Ne bandyti „pagauti“ sukčių. Tiesiog padėti ragelį.
Tada patys susisiekite su banku oficialiu numeriu, kurį rasite banko kortelėje, programėlėje ar oficialioje svetainėje. Jei skambinantysis prisistatė policija ar kita institucija, skambinkite oficialiais kontaktais, o ne numeriu, kurį jums padiktavo pokalbio metu.
Niekada netvirtinkite mokėjimų, neatskleiskite prisijungimo kodų, PIN, „Smart-ID“ ar mobiliojo parašo patvirtinimų vien todėl, kad kažkas telefone sako, jog tai „apsaugos procedūra“.
Jei žmogus skubina, draudžia pasitarti ir reikalauja veikti dabar – tai ne pagalba, o spaudimas.
Kita schema: „Labas, čia mano naujas numeris“
Dar viena apgaulė atrodo visai kitaip. Ji nepuola iškart. Ji prasideda tyliai, beveik buitiškai.
Žmogus gauna žinutę:
„Labas, čia aš. Pakeičiau numerį, išsisaugok.“
Jokių nuorodų. Jokių bankų. Jokių grasinimų. Todėl smegenys neįjungia pavojaus signalo. Atrodo, kad parašė kažkas pažįstamas: vaikas, draugas, giminaitis, kolega.
Pokalbis prasideda paprastai.
„Kaip laikaisi?“
„Ar esi namie?“
„Ar gali trumpai padėti?“
Kartais sukčiai pamini vardą, miestą, šeimos detalę ar kitą informaciją, kurią galima rasti socialiniuose tinkluose arba nutekintose duomenų bazėse. To pakanka, kad žmogus atsipalaiduotų.
Tik po kelių žinučių atsiranda prašymas.
„Man neveikia banko programėlė, ar gali pervesti iki rytojaus?“
„Kortelė užblokuota, labai skubu.“
„Nenoriu nieko kito prašyti, padėk trumpam.“
Ir čia žmogų apgauna ne kvailumas, o žmogiškumas. Juk jei rašo savas, norisi padėti.
Kodėl ši apgaulė veikia net atsargius žmones
Atsargūs žmonės dažnai galvoja: „Aš ant tokio dalyko nepakibčiau.“ Bet sukčiai taikosi ne tik į patiklumą. Jie taikosi į emocijas.
Jei skambutis gąsdina – žmogus paklūsta iš baimės. Jei žinutė atrodo kaip artimo žmogaus prašymas – žmogus padeda iš meilės arba pareigos.
Būtent todėl tokios schemos veikia. Jos ne visada atrodo kaip grėsmė. Kartais jos atrodo kaip sūnus, kuriam reikia pagalbos. Kaip draugė, kuriai nepavyksta prisijungti prie banko. Kaip pareigūnas, kuris „saugo jūsų pinigus“.
Sukčiai nori, kad žmogus priimtų sprendimą greitai, dar nespėjęs įjungti sveiko įtarumo.
Todėl verta turėti vieną šeimos taisyklę: jei kažkas iš artimųjų parašo iš naujo numerio ir prašo pinigų, pirmiausia paskambinkite senuoju numeriu arba kitu patikimu būdu. Jei neatsiliepia – užduokite klausimą, į kurį atsakymą žinotų tik tas žmogus.
Dar geriau – šeimoje susitarti dėl slapto žodžio ar frazės, kurią naudotumėte skubiais atvejais. Tai paprasta, bet gali sustabdyti labai brangią klaidą.
Aldoną išgelbėjo vienas įprotis
Aldona pokalbio metu jau buvo atsistojusi eiti ieškoti banko kortelės. Skambinantysis vis kartojo, kad reikia veikti greitai. Kad ji neturi niekam skambinti. Kad „operacija“ gali žlugti.
Tada ji prisiminė sūnaus žodžius, pasakytus dar prieš kelis mėnesius:
– Mama, jei kas nors telefonu lieps niekam nesakyti ir nepadėti ragelio, padėk iš karto. Net jei sakys, kad jis iš banko ar policijos.
Ji padėjo ragelį.
Telefonas iškart vėl suskambo. Tada dar kartą. Ir dar.
Aldona nebekėlė. Paskambino sūnui, o šis padėjo susisiekti su banku oficialiu numeriu. Paaiškėjo, kad jokios „slaptos operacijos“ nebuvo.
Tą vakarą ji ilgai sėdėjo prie tos pačios jau atšalusios kavos. Rankos vis dar truputį drebėjo. Ne dėl to, kad prarado pinigus – jų ji neprarado. O dėl to, kaip arti buvo.
Geriausia apsauga – ne mandagumas, o pauzė
Daug žmonių bijo pasirodyti nemandagūs. Ypač vyresni. Jei skambina „pareigūnas“, „banko darbuotojas“ ar „specialistas“, norisi atsakyti pagarbiai, išklausyti, bendradarbiauti.
Bet sukčiai tuo ir naudojasi.
Telefonas nėra teismo salė. Jūs neprivalote tęsti pokalbio su nepažįstamu žmogumi. Neprivalote aiškintis. Neprivalote vykdyti nurodymų. Neprivalote įrodyti, kad esate nekalti.
Jeigu skambutis kelia spaudimą, baimę ar skubą – padėkite ragelį.
Jeigu žinutė iš „naujo numerio“ prašo pinigų – patikrinkite kitu būdu.
Jeigu kas nors draudžia pasitarti su artimaisiais – tai beveik visada ženklas, kad jus bando izoliuoti.
Sukčiai laimi tada, kai žmogus lieka vienas su jų balsu ausyje. Jie pralaimi tada, kai žmogus padeda ragelį, atsitraukia ir pasikalba su savu.
Kartais saugiausias sakinys yra pats trumpiausias:
„Aš pats perskambinsiu oficialiu numeriu.“
O kartais nereikia net sakinio.
Užtenka tiesiog padėti ragelį.
